Kauno arkivyskupijos kunigų konferencijoje – apie valstybės ir Bažnyčios santykius
Lapkričio 19 d. Kauno kurijoje vyko arkivyskupijos kunigų nuolatinio ugdymo konferencija.
Joje dvasininkams itin profesionaliu žvilgsniu pristatyti teisiniai Bažnyčios ir valstybės
bendradarbiavimo aspektai, tikinčiųjų, tarp jų ir kunigų, teisės santykyje su valstybe.
Šia tema kalbėjo ir į kunigų klausimus atsakė teisininkė, Konstitucinio Teismo teisėja
(2005–2014 m.) Ramutė Ruškytė. Konferencijoje taip pat buvo aptartos tolesnės Bažnyčios
bendradarbiavimo galimybės su policija bei Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba į renginį
atvykus jų vadovams, lydimiems Kauno apskrities policijos kapeliono kun. Tomo Karklio.
Konferencijai ir jos pradžioje skaitytai Valandų liturgijos dieninei maldai vadovavo
Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, prelegentus pristatė ir kitas
sielovados aktualijas su kunigais aptarė vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas.
Pirmojoje
konferencijos dalyje teisininkė Ramutė Ruškytė išsamiai paaiškino, kad pagrindiniame
mūsų šalies įstatyme – Konstitucijoje (43 str.) yra įtvirtintos 3 bažnyčių (religinių
organizacijų) rūšys: tradicinės bažnyčios, religinės organizacijos (devynios), valstybės
pripažintos bažnyčios, religinės organizacijos (jų yra dvi), o trečią grupę sudaro
visos kitos; sykiu paaiškinta, kuo remiantis jos taip yra skirstomos. Tradicinių religinių
organizacijų išskyrimo pagrindas – tai jų tradicijos ilgalaikiškumas, nes šios bažnyčios
yra istoriškai, per amžius susiformavusio Lietuvos visuomenės socialinio, kultūrinio
ir dvasinio paveldo dalis. Tradicinės religinės bendruomenės tokios yra tapusios savaime,
per ilgą laiką (šimtmečius), ir dėl to joms, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas
savo 2000 m. birželio 13 d. nutarime, gali būti užtikrinamos ir tokios teisės, kurių
neturi tradicinėmis nesančios bažnyčios, religinės organizacijos. Atsakant į klausimą,
ar gali viena tradicinė religinė organizacija turėti dar daugiau teisių nei kitos,
pabrėžta, kad Konstitucijoje (29 str.) yra įtvirtintas asmenų lygybės principas. Tačiau
šis konstitucinis principas, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nepaneigia
to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų
kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.
Viena tradicinė bažnyčia
(lotynų apeigų katalikų) turi tam tikrų ypatumų, pirmiausia tuo, kad Katalikų Bažnyčia
turi religinį centrą – Šventąjį Sostą, kuris yra tarptautinės teisės subjektas; dėl
to pagal Lietuvos Konstitucijos 138 str. ir 43 str. mūsų valstybė gali pasirašyti
dvišalę tarptautinę sutartį su juo. Šios tarptautinės sutartys gali būti ratifikuotos
Seime. Ir tokiu atveju jos tampa sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos
dalimi.
Lietuva yra pasirašiusi bei ratifikavusi keturias sutartis su Šventuoju
Sostu: „Dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų“, „Dėl
bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje“, „Dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų
sielovados“, „Dėl kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo“. Taigi,
šiuo metu dėl objektyvių priežasčių Lietuvoje yra nustatytas ne tik diferencijuotas
tiek tradicinių bažnyčių, religinių organizacijų lyginant jas su valstybės pripažintomis,
reglamentavimas, tiek Katalikų Bažnyčios būklės, lyginant jas su kitomis tradicinėmis
bažnyčiomis, reglamentavimas.
Į klausimą, ar įstatymu platesnių teisių, kurių
neturi tradicinėmis nesančios bažnyčios bei religinės organizacijos, nustatymas Katalikų
Bažnyčiai kaip tradicinei Bažnyčiai nereiškia, kad katalikų tikėjimą išpažįstantys
asmenys yra privilegijuojami, kaip kartais teigiama viešojoje erdvėje, teisininkė
R. Ruškytė atsakė remdamasi Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimo teiginiais:
„Tokio diferencijuoto teisinio reguliavimo nustatymas negali būti interpretuojamas
kaip savaime paneigiantis žmogaus konstitucinę teisę laisvai pasirinkti bet kurią
religiją arba tikėjimą, vienam ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti
religines apeigas, praktikuoti religinį tikėjimą ir mokyti jo; jis savaime nereiškia,
kad vieni tikintieji yra diskriminuojami, o kitiems teikiamos privilegijos“.
Antroje
paskaitos dalyje buvo atskleistos tikinčiųjų, sykiu ir kunigų teisės pagal Lietuvos
Konstituciją, taip pat paaiškintas valstybėje galiojančios teisės sistemos ir Bažnyčios
kanonų teisės santykis.
Konferencijoje pabaigoje apsilankę Kauno apskrities
Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos viršininkas Remigijus
Stukas ir Prevencijos skyriaus viršininkas Tauris Stauskis pakvietė į tolesnį Bažnyčios
bendradarbiavimą su policija, pristatydami policijos struktūros naujovę – bendruomenės
pareigūnus, kurie (Kauno apskrityje nuo 2014 m. vasario mėn. jau dirba 19, iš jų Kauno
mieste – 5) turi jiems skirtą teritoriją, lankosi aktyviausiose bendruomenėse, dalyvauja
renginiuose, padeda nedelsiant spręsti joms kilusias problemas (pvz., dėl vaikų saugumo
gatvėje, turto apsaugos ir kt.), ugdo pilietiškumą, atlieka nusikaltimų prevenciją.
Policijos atstovai pasiūlė sudaryti sąlygas informacijai skleisti bažnyčiose, organizuoti
susitikimus, bendras akcijas su dvasininkais ir prie bažnyčių veikiančiais centrais,
numatyti informacijos teikimą per katalikišką žiniasklaidą.
Kauno apskrities
Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Vidas Kerševičius pristatė priešgaisrinės
saugos padėtį Kauno apskrityje, paminėdamas ir skaudžius bažnyčias sunaikinusius gaisrus,
atkreipė kunigų dėmesį ir skatino labiau rūpintis bažnyčių priešgaisrine signalizacija,
evakuacijų planais, elektros instaliacijų tvarkingumu, žaibosauga, prie bažnyčių veikiančių
socialinės rūpybos įstaigų bei laidojimų namų priešgaisrine sauga, kad būtų išvengta
žmonių aukų ir bažnyčių sunaikinimo gaisruose.
Konferencijos svečiams padėkodamas
Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius sykiu pakvietė kunigus rimtai atsižvelgti į išsakytas
specialistų pastabas ir paraginimus. Užbaigdamas konferenciją vysk. K. Kėvalas priminė
klebonams apie lapkričio 22 d. pradedamus mokymus parapijų bendruomenių nariams, kurie
bus atsakingi už Atsinaujinimo dienų (jomis atnaujinant įprastines rekolekcijas) organizavimą
parapijose.