XXXII eilinis sekmadienis. Laterano bazilikos pašventinimo metinės

Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.

Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais. (Jn 2, 13–22)

ŽMOGAUS ŠVENTYKLA

Ko gero, po to, kai Jėzus išvarė prekiautojus iš šventyklos prieigų, pastarieji ten sugrįžo, praėjus kokiai valandai. Stalai vėl buvo išrikiuoti, vėl pinigai keliavo iš rankų į rankas, o neturtingieji derėjosi, kaip kuo pigiau įsigyti balandį aukai šventykloje…

Gali atrodyti, kad Jėzus poelgis buvo nenaudingas, netgi savotiškai metantis dėmę jo įvaizdžiui. Juk net ir dabar tikėjimo priešininkai atkreipia dėmesį į tai, jog Evangelijoje yra parašyta, kad tą akimirką Viešpats buvo „supykęs“, kas, jų nuomone, liudytų apie šventumo trūkumą, netgi apie nuodėmingumą. Vis dėlto turime pripažinti, kad čia susidūrėme su tam tikra pranašyste, ženklu iš aukštybių. Jėzaus poelgis prieštarauja pinigų sudievinimui, toje šventoje vietoje įsigalėjusiai prekybos logikai.

Sakau: pranašiškas ženklas, nes šventovė, kiekviena bažnyčia gali tapti prekybos vieta ir nebūtinai tik siaurąja prasme, kai toje prekyboje dalyvauja žmonių pamėgti popieriukai ir metalo skridinėliai. Bažnyčios gyvenime atsitinka ir blogesnių dalykų, kuomet žmogaus santykis su Dievu sumenkinamas iki paprasčiausios prekybos, kai Dievui siūlome savo maldas, gerus darbus, įgytus nuopelnus, kad iš Jo susilauktume palankumo. Tada pasirodo, kad mes ieškome ne Dovanotojo, o tik Jo dovanų. Dievas yra meilė, todėl kiekvienas, kuris nori Jam sumokėti, prieštarauja pačiai Dievo prigimčiai ir elgiasi su Juo, kaip su parsiduodančia moterimi. Iš tiesų pranašai, kalbėdami apie paleistuvavimą šventykloje, mintyse turėjo tokį pamaldumą, kuris iš tiesų Dievą ne pagarbina, o tik įžeidžia. Turint galvoje Jėzaus išreikštą pasipiktinimą ir tai, kad šis veiksmas realiai nieko nepakeitė, sunkoka atsikratyti įspūdžio, kad iš tiesų visa tai buvo skirta žmonėms, siekiant, kad jie susimąstytų ir įvertintų savo asmeninę situaciją. Tai dar labiau paliudija vėlesnis Viešpaties paaiškinimas apie „savo kūno šventyklą“.

Drauge kiekvienas galėtume pavadinti save šventyklos prekeiviu. Dievo akivaizdoje paprastai stojame, kupini savo nuopelnų, netgi būtų galima pasakyti, kad, ateidami sekmadienį į bažnyčią, sumokame savaitinį savo mokestį. Iš tiesų Dievo neįmanoma nupirkti ar savo pačių pastangomis užsitarnauti malonę. Dievas visus priima, ir savo malonę teikia visiems…

Viešpats Jėzui labai mylėjo Jeruzalės šventyklą, gėrėjosi jos didingumu, todėl pasipiktino prekiautojų gausa ir verkė, mąstydamas apie artėjantį šventyklos sugriovimą. Vis tiktai Jis labai kategoriškai pasakė: „Jūs garbinsite Tėvą ne Samarijoje ir ne Jeruzalėje, bet dvasia ir tiesa“. Jis pavadino Jeruzalės šventyklą „savo Tėvo namais“, tačiau pridėjo: „Sugriaukite šią šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu“. Jėzaus poelgių ir kalbų centre yra pastangos išaiškinti žmonėms, kur labiausiai jaučiamas Dievo buvimas: ne akmenų, o kūno apsuptyje.

Tai vienas iš didžiausių Evangelijos paradoksų: dievystė tobuliausiai buvo apreikšta Jėzaus žmogystėje, o ne Jo mokyme. Dievas savo pilnatvę atskleidžia žmoguje, žemėje, žmogiškame kūne. Mūsų tikėjimas ateina iš Kristaus žmogystės. Evangelijos puslapiuose susitinkame Jį, priimantį maldininkus, mylintį, atleidžiantį, skelbiantį Tėvo gailestingumą. Toje epochoje, kai aukštieji kunigai aiškino, kad Dievas gyvena rankų darbo šventykloje, įkalintas tarp didingų mūro sienų, Jėzus mokė žmones suvokimo, kad tai jie yra Dievo vaikai, tikroji Dievo šventykla. Jei esame Kristaus, tai reiškia, kad drauge esame ir ta vieta, kur benamis Gailestingasis ieško namų…

Žinoma, šventovė yra reikalinga. Joje mes geriau įsijaučiame į Dievo balsą, bažnyčios tampa vieta, kur galime atsikvėpti ir, atitrūkę nuo kasdieninio bėgimo, pajusti dangaus artumą. Iš tikrųjų nėra sunku prisitaikyti prie Dievo, gyvenančio katedrose, apsupto žmonių rankomis pastatytais mūrais. Toks Dievas nesukelia didelių problemų, bet praktiškai nieko ir nepakeičia mūsų gyvenimuose.

Tikroji problema slypi kitur. Apaštalas Paulius, kurio žodžius girdime šios šventės antrajame skaitinyje, tvirtina: „Jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia!“ Mums tenka tikrai rimtai susimąstyti, kaip mes, kuriuos Dievas pasirinko savo šventove, Jį parodome pasauliui?…

(Mons. Adolfas Grušas)