Popiežiaus Pranciškaus homilija: Atsivertimas ne tik širdyje, bet ir piniginėje (+video)

Atsivertimas tai malonė, tai „Dievo apsilankymas“. Apie tai popiežius Pranciškus kalbėjo antradienio ryto Mišių homilijoje komentuodamas šios dienos skaitinį iš Apreiškimo Jonui knygos ir Evangeliją, pasakojančią apie Jėzaus susitikimą su muitininku Zachiejumi.

Pirmajame skaitinyje Viešpats kreipiasi į Laodikėjos krikščionis, kurie apie save mano, kad jie geri krikščionys, kad jie viskuo apsirūpinę, kad gyvena ramų krikščionišką gyvenimą. Tai, pasak Pranciškaus, dvasinio patogumo būsena. „Aš darau viską, ką reikia daryti, ir nieks tenedrumsčia mano ramybės. Aš sekmadieniais dalyvauju Mišiose, aš meldžiuosi, aš gyvenu Dievo malonėje. Man nieko netrūksta, aš jaučiuosi patogiai“. Tokia dvasios būsena – tai nuodėmės būsena, - sakė Pranciškus. Tokiems Viešpats negaili griežtų žodžių: Jei tu būsi drungnas, aš tave išspjausiu iš savo burnos.

„Ar ir aš esu vienas iš šių, kurie tik dedasi krikščionimis? Ar esu gyvas viduje? Koks mano dvasinis gyvenimas? Ar jaučiu Šventosios Dvasios veikimą? Ar jos klausau? O gal viskas tik iš šalies žiūrint gerai atrodo? Neturiu sau jokių priekaištų: turiu gerą šeimą; žmonių nuomonė apie man gera; esu susituokęs bažnyčioje; nieko man netrūksta; gyvenu Dievo malonėje, esu ramus dėl savęs“. Viskas dėl išorės. Krikščionys, kurie nori, kad kiti iš išorės tokiais juos matytų. Iš tiesų jie yra negyvi... Negalima šitaip sustoti: reikia atgyti ir žengti pirmyn. Reikia atsiversti: rūpintis ne išvaizda, bet vidumi. Atsiversti iš drungnumo į karštį.“

Šios dienos Evangelijoje matome muitininkų viršininką turtuolį Zachiejų. Tai ne tik korumpuotas, sugedęs žmogus, bet ir romėnams tarnaujantis tėvynės išdavikas. „Jis buvo vienas iš tokių valdininkų, kokių ir mes pažįstame. Buvo sugedęs, korumpuotas, ne žmonėms tarnavo, bet sau pačiam. Žmonės jo nemėgo. Jis buvo ne drungnas, bet miręs, pradėjęs pūti, sugedęs, tikrąja šio žodžio prasme. Ir nepaisant to, jis kažką pajuto savo širdyje. „Visi kalba apie šį ligonius gydantį pranašą, ir aš norėčiau jį pamatyti, ir aš noriu patenkinti savo smalsumą“. Šventoji Dvasia veikia išradingai... Pasėjo jame smalsumo sėklą. Ir šis žmogus nori pamatyti Mokytoją. Nebijodamas, kad kažkas gali iš jo pasišaipyti, šis korumpuotas valdininkų viršininkas kopia į medį, kad galėtų pamatyti praeivius. Iš tiesų juokinga“.

Tie, kuriems svarbu gerai atrodyti, kurie mano, kad viską turi, kad gyvena patogų dvasinį gyvenimą, nemoka džiugtis. O šis sugedęs nusidėjėlis džiaugiasi, nes jo širdis keičiasi, atsiverčia. Ir jis nedvejodamas pažada grąžinti viską ką pavogė, atlyginti visas skriaudas. „Kai atsivertimas pasiekia ir kišenę, piniginę, tuomet jis yra tikras atsivertimas. Krikščionys širdyje? Taip, visi! Krikščionys sieloje? Visai! O kaip su kišene, su pinigine? Tokių nedaug. Šiuo atveju įvyko tikras atsivertimas. O kiek kitų šiame palyginime ir kituose palyginimuose matytų žmonių nenorėjo atsiversti. Jie matė, kas dedasi ir murmėjo. „Jis gi užėjo į nusidėjėlio namus. Ji susitepė. Jam reikia apsivalyti, nes gi bendravo su nusidėjėliais“.

Dievo Žodis viską gali, - sakė Pranciškus, - tik mes ne visada drįstame juo tikėti ir jį priimti, kad mus pagydytų. Šiomis paskutinėmis liturginių metų savaitėmis Bažnyčia mus ragina rimtai pagalvoti apie mūsų atsivertimą, kad galėtume eiti pirmyn mūsų krikščioniškuoju keliu. (Vatikano radijas)