Teologinės komisijos narė: esu naujojo feminizmo atstovė

Jungtinių Valstijų jėzuitų žurnalas „America“ paskelbė pokalbį su seserim Prudence Allen, Almos gailestingumo seserų kongregacijos nare. Visai neseniai ją popiežius Pranciškus paskyrė Tarptautinės teologinės komisijos nare. Tarp maždaug trijų dešimčių Komisijos narių moterys yra penkios. Tiek Pranciškus, tiek jo pirmtakas Benediktas yra ne kartą pasakę, kad, viena vertus, Bažnyčiai reikia daugiau suvokimo apie moteris, antra vertus, reikia daugiau moterų dalyvavimo įvairiose Bažnyčios gyvenimo srityse, taip pat ir teologijoje.

Sesuo Allen puikiai išpildo abu šiuos reikalavimus. Jos filosofinės studijos yra būtent apie moteris ir moteriškumą Vakarų mintyje, pradedant nuo graikų filosofijos. Ir dabar ji tapo nare institucijos, kuri vienija geriausius katalikų teologus ir svarsto aktualiausius klausimus Bažnyčios gyvenime.

Beje, šios vienuolės gyvenimo biografija gana neįprasta. Jos šeima buvo susijusi su viena 19 amžiaus utopistinio gyvenimo bendruomene. 1964 metais ji atsivertė į katalikybę, o dar kitais metais susituokė, tapo dviejų vaikų motina, dėstė universitete filosofiją. Tačiau 1972 jos santuoka buvo anuliuota kaip negaliojanti. Praėjus dešimtmečiui, 1983-aisisias, ji įstojo į minėtąją Almos gailestingųjų seserų bendruomenę.

Kaip žurnalui sakė pati sesuo Prudence Allen, savo vietą Tarptautinėje teologinėje komisijoje – paskyrimas kurion tapo dideliu siurprizu – ji regi pagal Jono Pauliaus II enciklikoje „Fides et ratio“ pateiktą analogiją: filosofija ir teologija yra tarsi du dvasios sparnai. Pagal savo formaciją būdama pirmiausia filosofė, ji norėtų būtent iš šios perspektyvos praturtinti, kiek gali, teologų darbą.

Esu dėkinga popiežiui Pranciškui ir dirbantiems Teologinėje komisijoje už atvirumą ir už didesnį moterų skaičių jos sudėtyje. Tai reikšmina tiek moterims, tiek vyrams, tai liečia visą Bažnyčią, kiekvienas dalijasi savo talentais dėl bendro gėrio šiuo tarnavimo būdu, - sakė vienuolė iš Amerikos. Kita vertus, ji nesureikšmino savo asmeninės – žmonos, motinos ir vienuolės patirties – sakydama, jog kiekvieno patirtis yra unikali ir ne mažiau vertinga, palyginus su kitais.

Kalbėdama apie savo gyvenimo posūkį į vienuolystę, filosofė pasakojo, kad tai išgyveno kaip Viešpaties prašymą, o kiti padėjo atskirti jausmus nuo dvasinių tikrovių. Labai vertingos, sprendžiant savo pašaukimo klausimus, yra šv. Ignaco Lojolos pratybos. Kitas aspektas – pašaukimas visada turi būti patvirtintas kitų žmonių. Vienuolystėje tai bendruomenės vyresnysis, padedamas patarėjų; kunigystėje tai vyskupas; santuokoje – vyras ir žmona vienas kitam.

Kalbant apie mąstymo tradiciją, pasak sesers Allen, ji, viena vertus, pripažįsta daug aristotelinės filosofijos ir ant šio pamato pastatytos krikščioniškos minties, tame tarpe ir tomizmo, principų: pavyzdžiui, žmogaus suvokimą kaip dvasinio ir materialaus pradų vienovę. Žinoma, atmetant aiškias klaidas, kaip kad teiginius apie vyro viršumą. Ji taip pat priklauso „naujojo feminizmo“ srovei, kaip ją pavadino šv. Jonas Paulius II. Su senuoju feminizmu ją sieja siekis išlaisvinti moterį iš nelygybės, diskriminacijos ir prievartos, tačiau skiria nuostata aborto klausimu, tvirtinant, kad nekaltos būtybės nužudymas nėra moters pašaukimas, kaip, beje, ir vyro. Galiausiai jai svarbu integruoti kai kurias fenomenologijos ir egzistencinio personalizmo sąvokas, gerai išreiškiančias asmenų patirtis, buvimą su kitais. (Vatikano radijas)