Minint Berlyno sienos žlugimo jubiliejų

Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1990 metų kovo 11 dieną buvo tiesioginis smūgis pačiai Sovietų Sąjungos struktūrai. Tačiau jau keletą mėnesių prieš tai, 1989 metų lapkričio 9–ąją dieną, įvyko tai, kas simboliškai jau pranašavo visą sovietinio bloko pabaigą - 1961 metais pradėtos statyti Berlyno sienos žlugimas - nors daugelis ir nesitikėjo, kad jis įvyks taip greitai ir per tokį trumpą laiką.

Keliolika metų prieš apie tai, rodos, niekas nebūtų išdrįsęs pagalvoti. Sovietų Sąjunga atrodė itin galinga, aštuntojo dešimtmečio viduryje ir taip kone pusę politinio pasaulio užėmusios raudonos teritorijos smarkiai plito, kai kuriose Vakarų valstybėse komunistų partijos gan sėkmingai didino savo įtaką.

Šiame kontekste popiežiaus iš komunistinės Lenkijos, šv. Jono Pauliaus II išrinkimas, buvo gan stiprus dvasinis supurtymas. Juo labiau, kad šis popiežius nepasidavė tvirtumo ir amžinimu iliuzijai, tačiau sakė „nebijokite“, o Sovietų Sąjungą regėjo kaip reiškinį, kuris atėjo, bet kuris neišvengiamai praeis.

Istorikai šiandien gali išvardinti ir daugiau pranašiškų ženklų: pradedant nuo pačios Sovietų Sąjungos pastangų reformuotis, išsirenkant Michailą Gorbačiovą savo lyderiu. 1988 – 1989 metais Vengrija panaikino vienpartinę sistemą, tai vienur, tai kitur buvo surengtos didelės ir mažos manifestacijos prieš komunistinius režimus, kurie nebežinojo ką daryti ir nebedrįso imtis masinių ir kruvinų represijų, kaip kad anksčiau.

Tačiau didžiausiu simboliu tapo būtent vakarų ir rytų Berlyną skiriančios sienos žlugimas: kai prieš 25 metus per ją patraukė tūkstančiai žmonių, automatais ginkluota sargyba tik žiūrėjo. Po mažiau nei metų buvo paskelbtas susitarimas apie Rytų Vokietijos įsiliejimą į Federalinę Vokietiją. Beje, tai nebuvo savaiminis ir lengvas procesas. Ne paslaptis, kad tuometiniai britų ir prancūzų lyderiai, taip pat JAV, į tai žiūrėjo su tam tikru įtarimu, nepasitikėjimu. Prireikė laiko ir pastangų, kol šis pasipriešinimas buvo išsklaidytas.

Daug veiksnių prisidėjo prie Sovietinio bloko ir Sovietų Sąjungos griūties, tačiau visuotinai pripažįstamas Jono Pauliaus II indėlis, pirmiausia pačioje Lenkijoje. Kelios jo kelionės į savo gimtąjį kraštą suteikė milžinišką entuziazmą, padrąsinimą ir viltį, virtusius išsilaisvinimo troškimu. Galima atsiminti, kad garsiojo lenkų profsąjunginio judėjimo „Solidarumas“, vėliau suformavusio pirmąją pokomunistinę vyriausybę, pavadinimas buvo įkvėptas Jono Pauliaus II homilijų ir mokymo. Solidarumas yra žmogaus orumą atitinkantis principas, vienijantis asmenis visiškai skirtingu būdu, nei totalitarinė sistema, kuriai žmogus tik sraigtelis. Vis tik, kaip patvirtina įvairiausi amžininkai, popiežiaus Wojtylos balsas girdimas daug toliau, nei jo tėvynės sienos. (Vatikano radijas)