Reakcijos po krikščionių poros nužudymo Pakistane: kaltųjų ieškojimas ir teisingumo reikalavimas

Paaiškėjo daugiau detalių po barbariško krikščionių poros Pakistane, 32 metų vyro Shahzad ir jo 24 metų žmonos Shama nužudymo lapkričio 4 dieną viename mažame kaimelyje, esančiame 60 kilometrų į pietvakarius nuo Lahoro, Pundžabo regione. Ši šeima turėjo tris vaikus, 6 metų sūnų, 4 metų ir 18 mėnesių dukteris. Pasak liudytojų, laukėsi ketvirtojo vaiko.

Shahzad buvo jauniausias iš penkių brolių, kurie visi kartu dirbo plytinėje, priklausiusioje savininkui musulmonui. Incidentas prasidėjo aplinkybėmis, kurios, rodos, nieko grėsmingo nežadėjo. Spalio pabaigoje mirus brolių tėvui, sulaukusiam garbaus maždaug 80 metų amžiaus, Shama tvarkė savo velionio uošvio daiktus. Pastarasis buvo žinomas kaip tam tikras žiniuonis, užkalbėdavęs gydomuosius amuletus. Moteris surinko tai, ką manė esant nereikalingomis šiukšlėmis, taip pat popieriaus lapus, sumetė viską į krosnį. Būtent tada vienas musulmonas, plytinės darbuotojas, pasakė, kad deginami lapai yra puslapiai iš Korano. Kilus triukšmui, pora buvo uždaryta viename plytinės kambaryje. Čia įsiterpia aplinkybė, kad, rodos, tarp krikščionio darbininko ir musulmono savininko buvo konfliktas dėl atlyginimo: vienas sakė, kad jam mokama per mažai, o kitas tvirtino, kad pirmasis jam yra skoloje.

Per trumpą laiką per aplinkinius kaimus pasklido žinia, jog krikščionių pora išniekino Koraną. Pakistano baudžiamajame kodekse egzistuoja straipsnis, kuris už tokį nusikaltimą – „šventvagystę“ - numato sunkias bausmes – pinigines, ilgametį įkalinimą ir net mirties bausmę. Lapkričio 4 dieną trijų keturių šimtų žmonių minia apsupo plytinę ir užpuolė porą. Jau buvo atvykę penki policininkai, kurie stengėsi sustabdyti minios agresiją, bet nieko padaryt negalėjo. Pora buvo mirtinai sumušta smūgiais, pagaliais, galiausiai jų kūnai buvo barbariškai įmesti į plytinės krosnį. Tuo metu, anot liudininkų, vienas iš sutuoktinių dar buvo gyvas, o kitas jau miręs. Aukos broliai pabėgo, pasiėmę visus vyriškos lyties vaikus, kad ir ant jų neišsilietų minios neapykanta.

Šį minios linčo teismą pasmerkė ir pažadėjo ištirti Pakistano premjeras Nawaz Sharif, pareikšdamas, jog valstybė negali toleruoti tokių veiksmų ir palikti nenubaustus atsakinguosius. Tyrimą žadėjo ir Pundžabo vadovas Shahbaz Sharif, pasmerkęs išpuolius prieš religines mažumas.

Epizodą griežtai pasmerkė Islamabado vyskupas Rufin Anthony, kuris priminė, kad tai, deja, ne pirma tokia tragedija ir kad ji galėjo pasikartoti todėl, kad trūksta deramo ir griežto reagavimo tiek iš valstybės teisinės sistemos, tiek iš musulmonų lyderių pusės. Dažnai kaltieji būna vienaip ar kitaip išteisinami. Beje, policija vis tik areštavo keliasdešimt žmonių.

Tuo tarpu Pakistano (musulmonų) Ulemų tarybos pirmininkas Muhammad Tahir Ashrafi pasakė, kad policija neatliko savo darbo. Jis taip pat pasmerkė minios teismą. Pasak jo, jei skundai dėl Korano išniekinimo buvo pagrįsti, policija turėjo areštuoti sutuoktinius, o jei nepagrįsti – apsaugoti nuo „perdėtos žmonių reakcijos“. „Pakistan Christian Post“ interneto portale primenami pora panašių epizodų, kai Korano lapai buvo atsitiktinai sudeginti, apgadinti ar išmesti pačių musulmonų. Jie buvo išteisinti, nes, būtent, tai padarė netyčia. Bet krikščionių atveju tai negalioja ir dar kartą iliustruoja, kad „šventvagystė“ tarnauja kaip įrankis krikščionims ir kitoms mažumoms persekioti. (Vatikano radijas)