Mirusių tikinčiųjų minėjimas – Vėlinės

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: 'Einu jums vietos paruošti!'? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią“. Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ (Jn 14,1-6)

AMŽINAI GYVI

Šią dieną norėtųsi kalbėti apie mirusiuosius ir apie mirtį… Tai labai rimtas klausimas. Mėginant į jį atsakyti, nepakanka paviršutiniškai pasinaudoti jau kažkieno parengtomis frazėmis, nes paprastai, kalbėdami apie mirusius, visų pirma prisimename savo artimuosius, brangius asmenis, apleidusius šį pasaulį ir vis dar tebeužimančius vietą mūsų širdyje. Tėvai ir motinos rauda, prisiminę savo mirusius vaikus, žmonos, likusios be vyrų, vyrai, palaidoję žmonas, jaunuoliai, praradę savo meilę, vaikai, prisimenantys išėjusius į amžinybę tėvus… Kiek skausmo, kiek vienatvės, kiek dramų… ir nuolatinis klausimas: „Kodėl?“

Kodėl turėjo mirti mano jaunas sūnus, kodėl ši sunki liga ištiko kaip tik mano tėvą, mano mamą, kodėl kaip tik ant mano mylimojo užlėkė tas girta ranka vairuojamas sunkvežimis?!

Todėl mums visiems reikia tikėjimo, stiprybės, drąsos ir ramybės…

Kalbant apie mirusius, meldžiantis už juos iškyla dar viena proga įprasminti tą svarbią akimirką. Nenorėdami vengti šios problemos privalome susimąstyti apie savo mirtį. Paprastai galvoti ir kalbėti apie kitų mirtį, nežiūrint galimo liūdesio, pakankamai lengva. Mums, tačiau, reikia būti garbingiems, išdrįsti atsimerkti ir pažvelgti į akis savajai mirčiai.

Kas yra mano gyvenimas? Iš kur jį esu gavęs ir kurlink einu? Kaip gyvenu, ką veikiu, su kokiais žmonėmis jį kuriu? Kaip ir kada pasibaigs mano gyvenimas ir kokia mirtis manęs laukia? Ji bus staigi ar ištiks po sunkios ir ilgos ligos? O kas manęs laukia po mirties, ką būsiu užsitarnavęs šio gyvenimo keliuose?

Sakyčiau, kad norint užduoti sau šiuos klausimus ir duoti tikrus atsakymus reikia neeilinės drąsos.

Vis dėlto pokalbis apie mirtį neturi nuliūdinti tikinčio žmogaus, bet priešingai: subrandinti, išmokyti gyventi, teisingai vertinti gyvenimo įvykius, suteikti daugiau reikšmės savo gyvenime tikėjimui ir maldai, kad būtinybę apleisti šį pasaulį priimtume su garbingu rimtu ir atsakingu krikščionišku požiūriu. Privalome keliauti per šį gyvenimą, kuris atsiveria į amžinybę, atviromis akimis.

Kaip kiekvieną sekmadienį, taip ir šiandien esame kviečiami švęsti Velykų slėpinį – tai šviesos, džiaugsmo, ramybės ir gyvenimo šventimas. Juk mes nuolatos švenčiame velykinį Kristaus slėpinį: kaip Kristus mirė ir prisikėlė ir gyvena per amžius, taip ir mirusieji mirtimi tampa Kristaus prisikėlimo ir Jo amžinojo gyvenimo dalininkais.

„Teneišsigąsta jūsų širdys ir teneliūdi,“- sako mums Jėzus: „Einu jums vietos paruošti, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“.

Tada mes galime suprasti, kad mirtis neatima gyvenimo, galime kalbėti apie perkeitimą, o žodžiai apie amžinąją buveinę įgyja kitokią prasmę. Viskas yra kur kas paprasčiau: šį gyvenimą ėję su Kristumi, Jį atrandame ir amžinybėje. Jame yra visa mūsų meilė, laimė ir ramybė. Jame yra ir visos mūsų viltys.

Reikia tik būti kartu su Juo… dabar ir amžinai.

(Mons. Adolfas Grušas)