Dvidešimt devintasis eilinis sekmadienis

„Fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jėzų sugauti kalboje. Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, neatsižvelgi į asmenis. Tada pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. (Mt 22, 15–21)

Kas Dievo – Dievui, o kas ciesoriaus – ciesoriui…

Daugybę kartų šiais Jėzaus žodžiais buvo pasinaudojama, norint pateisinti visiškai skirtingus nusistatymus. Šį sekmadienį Bažnyčia siūlo mums juos dar kartą prisiminti.

Pirmas dalykas, į kurį atkreipia dėmesį evangelistas Matas, yra tai, kad klausimas apie mokesčius Jėzui buvo užduotas, mėginant paspęsti Jam spąstus. Tuo metu Izraelis jau beveik šimtą metų buvo okupuotas romėnų. Kiekvienas imperijos gyventojas bent kartą per metus turėjo mokėti mokesčius, o to daryti niekas nemėgsta ir, negana to, mokesčiai buvo skiriami krašto okupantams!

Įdomu tai, kad klausimą uždavė Erodo šalininkai drauge su fariziejais. Erodininkai, Romos statytinio karaliaus rėmėjai, buvo karšti romėnų valdžios Izraelyje šalininkai, tuo tarpu fariziejai, uolūs religinio žydų įstatymo sergėtojai, laikėsi nuomonės, kad romėnų okupacija yra tikras pažeminimas žydų tautai. Tai labai keista sąjunga, bet, kaip visi gerai žinome, bendras priešas priverčia pamiršti tarpusavio nesutarimus. Šiuo atveju priešas buvo aiškus: Mokytojas iš Nazareto, kuris išjuokia apsimestinį fariziejų uolumą ir nepritaria Erodo šalininkams.

Spąstai buvo gerai parengti: jei Jėzus atsisakys mokėti mokesčius, Jis priešpastatys save Romai bei šalia esantiems Erodo šalininkams, tapdamas vienu iš anarchiškų idealistų rėksnių, laikas nuo laiko pasirodančių visuomenėje, o jeigu pritars mokesčių idėjai, rizikuoja būti nušvilptas tautos, kuri palaikys Jėzų nekenčiamų okupantų šalininku. Sumanymas tikrai buvo vykęs, tačiau Jėzaus atsakymas buvo netikėtas visiems.

Jėzus paprašė parodyti Jam mokesčių pinigą… Fariziejai neapdairiai ištraukė iš kišenės denarą, monetą su imperatoriaus Tiberijaus atvaizdu. Anksčiau evangelistas pastebėjo, kad šis pokalbis vyko šventykloje, kur niekas net nebūtų pamanęs įnešti romėniškus pinigus, nes ant jų buvo ciesoriaus atvaizdas, ir aukos šventykloje buvo duodamos savais, šventyklos pinigais, kuriuos prieangyje iškeisdavo pinigų keitėjai. Tuo tarpu pasirodo, kad pamaldūs fariziejai nešiojasi kišenėje romėniškas monetas net eidami į šventyklą! Veidmainiai… Kalbėdami principiniais klausimais jie sklando padangėse, vaizduodami save tobulais tikinčiaisiais ir piliečiais, tuo tarpu kasdienybėje, kaip ir visi, leidžiasi į galybę kompromisų, tiesa, patys to nepripažindami.

Fariziejai pasielgė neapdairiai, tačiau Jėzus tuo nesididžiuoja, o duoda labai trumpą atsakymą: jei ant monetos yra ciesoriaus atvaizdas, ją be kalbų reikia atiduoti ciesoriui, tuo tarpu Dievui reikia atiduoti tai, kas priklauso Jam.

Tai reiškia, kad Jėzaus mokinys yra pavyzdingas pilietis. Jis gyvena drauge su kitais žmonėmis, vykdo bendrus sumanymus, dalijasi rūpesčiais su bendrapiliečiais, moka mokesčius, laikosi žmonių įstatymų. Vis dėlto, kadangi jo širdis žvelgia toliau, įžvelgia gilesnę prasmę. Yra ciesoriui priklausančių dalykų, į kuriuos nereikia painioti Dievo, nors, Kristus, stovėdamas prieš Romos vietininką, primins, kad kiekviena žmogiška valdžia kyla iš Dievo ir yra skirta tarnauti visų gerovei. Taip pat egzistuoja ir tokie dalykai, kuriuos kiekvienas nešiojamės savyje, kurie priklauso Dievui ir turi būti Jam sugrąžinti.

Iš tikrųjų Jėzus išlaiko nuostabią pusiausvyrą ir išvengia neretai Bažnyčioje pasitaikančios pagundos: visiškai atsiriboti nuo pasaulio arba mėginti jį pajungti savo valdžiai. Mes esame kviečiami išlaikyti pusiausvyrą: likti ištikimais Evangelijai ir drauge būti lojaliais piliečiais. O tada savo žodį tars Dievas…

(Mons. Adolfas Grušas)