Sekmadienį, spalio 19-ąją, maratone Romos gatvėse dalyvavo tūkstančiai bėgikų, atsiliepę
į Jungtinių Tautų Organizacijos Maisto ir Žemės ūkio agentūros (FAO) kvietimą tokiu
būdu paminėti ir atkreipti platesnės visuomenės dėmesį į bado ir badmiriavimo problemą
pasaulyje.
Spalio 16 dieną buvo paminėta Pasaulinė maisto diena, šia proga
FAO paskelbė ataskaitą, kurioje apžvelgia maisto situaciją pasaulyje. Joje yra geresnių
ir blogesnių naujienų. Gera žinia yra tai, kad lyginant su 1990-92 metų laikotarpiu,
šiandien patiriančių maisto trūkumą skaičius sumažėjo nuo 1015 milijonų iki 805 milijonų.
Didžiausia pažanga padaryta Azijoje, didžiosiose šio kontinento valstybėse Kinijoje
ir Indijoje. Tuo pat metu šis kontinentas ir toliau pirmauja alkanų žmonių skaičiumi
– 526 milijonai. Kiti pasaulio regionai, kuriuose trūksta maisto, yra Afrikos kontinente.
Kai kuriose šalyse pasiekta pažanga, o kai kuriose badmiriaujančių skaičius augo –
pagrindinės to priežastys yra karai ir gamtinės nelaimės, sausros, ypač jei trunka
kelerius metus. Maisto trūkumas nėra ir išsivysčiusiam pasauliui svetima problema
– vertinama, kad šiuo metu apie penkiolika milijonų žmonių su ja susiduria.
Tačiau
nepaisant pažangos, didžiulė žmonijos dalis vis dar badmiriauja – ir ne dėl to, kad
nėra galimybių. Tos pačios FAO 2013 metų ataskaitoje apie maisto švaistymą nurodoma,
kad kasmet išmetama iki 1,3 milijardo tonų pagaminto maisto, kurio vertė yra apie
750 milijardų dolerių. Jei reikia palyginimo, šiam kiekiui iššvaistyto maisto pagaminti
sunaudojama tiek vandens, kiek per metus prateka Volgos upe, didžiausia upe Europoje,
ir tuščiai panaudojama 28 procentai visos dirbamos žemės, neskaičiuojant žalos aplinkai.
Todėl popiežius Benediktas XVI ir jo įpėdinis Pranciškus ne kartą kalbėjo apie „bado
skandalą“. Ne metaforišką, o tikrą.
Pranciškus apie šį skandalą dar kartą
rašo savo laiške FAO generaliniam direktoriui, adresuotame šiemetinės Pasaulinės maisto
dienos proga. Ši diena, pasak Šventojo Tėvo, yra tarsi aidas daugybės mūsų brolių
ir seserų šauksmo, neturint kasdieninio maisto. Iš kitos pusės, ji verčia mąstyti
apie milžiniškus kiekius iššvaistyto maisto, sunaikinamų produktų, apie maisto kainų
spekuliacijas vardan pelno dievuko. Tai yra vienas iš dramatiškiausių mūsų laikmečio
paradoksų, kuriame bejėgiškai, o dažnai ir abejingai dalyvaujame, negirdėdami kitų
skausmo, atsikratydami bet kokios atsakomybės. Iš čia kyla ir didelis iššūkis: suprasti,
kad badauja ne skaičiai, o asmenys ir kad asmenų orumas yra svarbiau už pasipelnymą.
FAO ataskaitoje apie maisto būklę pasaulyje pabrėžiama šeimyninių žemės ūkių
svarba: juose pagaminama daugiausia maisto. Valstybės turėtų stengtis sukurti geras
ekonomines ir teisines sąlygas šiems ūkiams, nepamirštant aplinkosauginių aspektų.
Šeimyninė žemės ūkio veikla yra raktinė maisto gamybos sistemoje.
Apie šeimas,
ypač gyvenančias kaimo vietovėje, rašoma ir Pranciškaus laiške, pažymint, kad šeimai
palankios normos ir iniciatyvos, nacionaliniu ar tarptautiniu lygiu, yra tolimos tam
lygiui, kurio reiktų, tai trūkumas, kurį reiktų užpildyti. Juo labiau, kad šeima nėra
vien ekonominis vienetas, tačiau kartų ir asmenų solidarumo ir meilės erdvė, grindžianti
visuomenę.
Popiežiaus laiške paminėti ir kiti blogiai, kurie tiesiogiai ar
netiesiogiai lemia badmiriavimo situaciją: konfliktai, nepagarba kūrinijai – tad galiausiai
ir pačiam asmeniui, finansinės, gamybos ir vartojimo sistemos, kurios didžiulę žmonijos
dalį palieka už durų, nesidalinant net likučiais nuo turtingųjų stalo. Kad visa tai
pasikeistų, reikia kad keistumėmės mes patys, kaip asmenys, kad keistųsi valstybės,
tarptautinės sistemos taisyklės. Reikia naujų bendradarbiavimo formų. (Vatikano radijas)