Arkiv. Tadeusz Kondrusiewicz mini vyskupystės 25 metų jubiliejų: Esu dėkingas Bažnyčiai Lietuvoje

Nuoširdžiai sveikiname Minsko ir Mogiliavo arkivyskupą Tadą Kondrusiewiczių, kaip tik šį pirmadienį švenčiantį vyskupystės 25 metų jubiliejų. 1989 metų spalio 20 dieną – šventasis popiežius Jonas Paulius II jus konsekravo vyskupu.

Vyskupas Kondrusiewiczius iš pradžių buvo paskirtas Minsko vyskupijos administratoriumi, tačiau jau 1991 m. buvo perkeltas į Maskvą, kur praktiškai nuo pradžių atkūrė beveik visas katalikiškas struktūras europinėje Rusijos dalyje, įkūrė kunigų seminariją Peterburge. Po šešiolikos metų tarnystės Maskvoje, 2007 m. buvo paskirtas Minsko ir Mogiliavo arkivyskupu.

Vyskupystės jubiliejaus proga paprašėme Arkivyskupą papasakoti apie kelią į šią tarnystę, kuris ėjo per Lietuvą...

Arkiv. Tadeusz Kondrusiewicz:

Labai ačiū už galimybę per radiją pabendrauti su Lietuvos tikinčiaisiais. Kadangi pats dirbau Lietuvoje, esu labai dėkingas Lietuvos Bažnyčiai, kad turėjau galimybę ten pasiruošti kunigystei. Kai Baltarusijoje baigiau mokyklą, pradėjau studijas Gardine pedagoginiame institute, bet po metų turėjau iš jo išeiti. Laikraščiai rašė: „Kaip čia yra, kad būsimasis jaunimo auklėtojas lanko bažnyčią, meldžiasi? Koks jis bus sovietinio jaunimo auklėtojas?!“ Paskui nuvažiavau į Leningradą ir ten įstojau į politechnikos institutą. Baigęs dirbau Lietuvoje, Vilniuje, šlifavimo staklių gamykloje. Pradėjau aspirantūrą, išlaikiau kandidatinius minimumus. Darbas man patiko, nežinau, gal būčiau tapęs mokslininku... Bet kiekvieną kartą važiuojant į Gardiną, į Baltarusiją, mačiau, kad kunigų vis mažėja, mažėja, mažėja. Atvažiuoju pas tėvus ir visame Gardine jau beveik nėra bažnyčių... Vienas, kitas, trečias man sako: ką gi, jei „nesiženyji“, tai eik į seminariją! Žinoma, ne tokia buvo priežastis. Aš daug apie tai galvojau, daug meldžiausi. Viena kartą atvažiavau į Gardiną, paėmiau maldaknygę, bet nuėjęs į bažnyčią pastebėjau, kad tai ne mano, bet mamos maldaknygė. Ir toje maldaknygėje radau paveikslėlį su motinos malda už sūnaus pašaukimą į kunigystę. Mama niekuomet nė vieno žodžio apie tai nepasakė, bet supratau, kad meldėsi. Ir aš meldžiausi. Aušros Vartuose, per Globos atlaidus, pasakiau: einu į seminariją. Baigęs seminariją dirbau Vilniuje Aušros Vartuose, paskui Druskininkuose, paskui Šventosios Dvasios bažnyčioje. 1988 m. Baltarusijos valdžia sutiko mane priimti į Baltarusiją. Pradėjau dirbti Gardine. Paskui Šventasis Tėvas mane paskyrė apaštaliniu administratoriumi Baltarusijoje ir jis mane įšventino vyskupu Šv. Petro bazilikoje Vatikane prieš 25 metus.

Kalbamės su ką tik pasibaigusio Vyskupų Sinodo dalyviu, tad norėtume paprašyti ir trumpo Jūsų komentaro Sinodo rezultatus...

Arkiv. Tadeusz Kondrusiewicz:

Sinodas buvo labai sudėtingas. Jau prieš Sinodą buvo daug įvairių gandų, daug spėliojimų – ir Komunija išsiskyrusiems, antrą kartą susituokusiems, ir kiti dalykai... Reikia pasakyti, kad ne pasaulio dvasia, bet Šventoji Dvasia veda Bažnyčią. Tai matėme taip pat ir Sinodo metu. Šis Sinodas buvo toks, sakykim, „pereinamasis“ Sinodas. Paruošė dokumentus, kuriuos visos vietinės Bažnyčios visose šalyse turi nagrinėti ir ruoštis antrajam Sinodui, kuris po metų vėl vyks Vatikane ir vėl bus skirtas šeimai.

Visi žino, kad šeima išgyvena didžiulę krizę. Tai ir demografinė krizė, ir skyrybos. Tai yra problemos. Gerai, kad Šventasis Tėvas Pranciškus mus pakvietė kalbėtis atvirai. Ir tai buvo geras visų vyskupų pokalbis. Žinoma, mes neišsprendėme problemų, bet pasiruošėme kelią, kuriuo turime eiti, kad kokiu nors būdu atsakytume į šiuos klausimus. Žmonės laukia. Reikia atsakyti, negalima tylėti, negalima apsimesti, kad nematome problemų. Problemos yra ir reikia į jas atsakyti.

Šiandien buvo beatifikuotas Paulius VI, kuris užbaigė Vatikano II Susirinkimą. Susirinkimas irgi turėjo žengti revoliucinį žingsnį į priekį. Aš nesu revoliucijų šalininkas, kadangi gyvenau Rusijoje... ir visi žinome prie ko priveda revoliucijos... bet evoliucija reikalinga. Ir manau, kad mes jau įėjome į šitą kelią.

(Vatikano radijas)