Antonio Spadaro SJ. Debatai pilnai pradėti

Prasidėjo sielovadinio tyrimo procesas. Antrą kartą susituokusių klausimas įeina į platesnę viziją ir nėra abejojama santuokos neišardomumu. Sinodas kalba apie šeimą kaip apie gyvą santykių branduolį: vaikus, tėvus, draugus. Tai yra turtas laiku, kai yra rizika, jog laimės izoliacija ir individualizmas. Skyrybos šia prasme yra trapumo ir silpnumo metas, skaldantis tą viziją. Antrą kartą susituokusių klausimas tikrai nėra vienintelė aptariama tema, nors ir labai intensyviai jaučiama. Skirtingoms perspektyvoms yra bendras įmanomų išeičių ieškojimas. Regima, kaip ganytojų širdys yra atidžios tikinčiųjų patirtims. Kai kurie pabrėžia, jog Kristaus ir Bažnyčios santykis yra krikščioniškos santuokos pamatas: tad būtinas ryšys tarp Eucharistijos ir santuokos. Bet kiek santuokų išgyvenama su tokiu aiškumu? Koks yra tikėjimo vaidmuo sakramento galiojimui? Taip pat pasakyta, kad kalbant apie išsiskyrusius ir vėl susituokusius negalima kalbėti apie nuolatinę mirtinos nuodėmės būklę, taip pat buvo kalbama apie dvasinę bendrystę. Kalbant apie malonės ir bendrystės būseną klausiama ar būtų įmanoma sakramentinė Komunija po atidaus pavienių gyvenimo istorijų ištyrimo. Diskusija pilnai pradėta, - italų dienraščiui „la Stampa“ komentavo garsaus jėzuitų mėnraščio „La Civiltà Cattolica“ direktorius kun. Antonio Spadaro SJ. Jis taip pat dalyvauja, popiežiaus Pranciškaus skyrimu, Vyskupų Sinodo apie šeimą sesijose.

Kalbėdamas apie sesijas, jėzuitas pažymėjo, kad jos yra ramios, beveik kaip „dvasinėse pratybose“. Išsiskiria ne pavieniai pasisakymai, o pati Sinodo eiga. Ją interpretuoti galima per teiginį, jog sakramentai yra ne visiems ir tuo pat metu kiekvienam. Žvelgiama ne per normatyvinę prizmę, per bendrai galiojančias taisykles, bet mąstant apie asmenis ir tai, ką jie patyrė. Yra gretinamos plačios Bažnyčios vizijos. Šiuo metu didžiausias Sinodo vaisius yra išraiškos ir debatų laisvė: nėra draudžiama kažko sakyti dėl baimės ar dėl pagarbos. Yra didelis abipusis įsiklausymas. Pats popiežius duoda pavyzdį: jis dalyvauja ir klausosi kasdien. Ateina pirmiau už kitus, sveikina Sinodo tėvus, geria kartu kavą, jaučiama didelės brolystės dvasia. Stengiamasi iš esmės apmąstyti Bažnyčios prigimtį ir misiją, taip pat sakramentų vertę. Šia prasme Sinodo salėje kvėpuojama beveik Susirinkimo oru. (Vatikano radijas)