Dvidešimt aštuntasis eilinis sekmadienis

Jėzus vėl ėmė kalbėti palyginimais: „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris kėlė savo sūnui vestuves. Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nepanorėjo eiti. Tuomet jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: 'Sakykite pakviestiesiems: Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!' Tačiau kviečiamieji to nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas lauko arti, kitas prekiauti, o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė. Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą. Galop jis tarė tarnams: 'Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves'. Tie tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Vestuvių menė buvo pilna sėdinčių už stalo. Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?' Tasai tylėjo. Tuomet karalius paliepė tarnams: „Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas'. Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų“. (Mt 22,1-14)

VESTUVINIS DRABUŽIS

Nėra lengva suprasti biblinius tekstus, ypač evangelinius palyginimus, jei, juos skaitydami, Jėzaus žodžius aiškinsimės griežtai paraidžiui ir pasiduodami emocijoms. Pernelyg daug dėmesio kreipiame į pasakojamą istoriją, vaizdingus personažus ir jų poelgius, kai tuo tarpu visa tai nuo mūsų akių paslepia palyginimo esmę. Panašiai gali atsitikti ir su šio sekmadienio Šv. Mišiose girdimu palyginimu: paprastai mūsų mintys susitelkia ties tuo nelaimėliu, kuriam valdovas skyrė rūsčią bausmę už tai, kad šis drįso ateiti į svečius, neapsivilkęs vestuvinio drabužio.

Gal taip yra ir dėl to, kad apskritai esame linkę vertinti Viešpatį, kaip Valdovą, dalijantį pagyrimus ir skiriantį bausmes?…

Nemaža tikinčiųjų, vertindami Jėzaus palyginimą iš praktiškosios pusės, tikriausiai būtų linkę pasipriešinti, jų manymu, neteisingam sprendimui. Argi tikrai žmogus buvo kaltas dėl to, kad neturėjo padorių rūbų? Pagaliau, argi Dievas ką nors gali siųsti į pragarą dėl aprangos? Juk ne rūbai puošia žmogų! Daug žmonių ne pernelyg daug dėmesio skiria aprangai ir dėl to juk netampa atmestini…

Panašiai galima būtų vertinti ir tuos, kurie neatsiliepė į kvietimą ir nenuėjo į puotą. Labai daug vizitų mes darome ne todėl, kad labai to trokštume, bet todėl, kad priešingu atveju pasirodysime esą nemandagūs, na, galbūt, ir apsilankymas kieno nors namuose bei ten užmegztos pažintys gali pasirodyti naudingos. Šiais asmeninės laisvės ir reliatyvizmo laikais žmonės, išdrįsę nesivadovauti visuomenėje įsigalėjusiais stereotipais, o paklusę savo principams, tikriausiai dar susilauktų ir pagyrimo.

Todėl vertėtų į palyginimą pažvelgti kiek objektyviau…

Žinoma, pirmiausiai reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad palyginime minimas valdovas vaizduoja patį Dievą. Surengta puota – tai karaliaus džiaugsmo išraiška. Jis džiaugiasi, nes tai jo sūnaus vestuvės. Tėvas nori, kad sūnus jaustųsi kuo geriau, trokšta ir su visais kitais pasidalyti tuo džiaugsmu. Visi gerai žinome, kaip skauda žmogui, patyrus kitų panieką, supratus, jog kitas žmogus atstūmė mūsų parodytą gerą valią. Tada savo viduje jaučiamės sužeisti…

Jėzus sąmoningai piešia Dievo, kurį paniekino žmogus, situaciją. Pamėginkime įsijausti į puotą surengusio karaliaus padėtį: jis iš savo širdies dosnumo nukrovė stalą skaniausiais valgiais, ištraukė iš sandėlių visa, ką turėjo geriausio, ir, pralaukęs kelias nerimo bei laukimo kupinas valandas, suvokė, kad pas jį niekas neateis, kad jis niekam nereikalingas ir su juo niekas nenori bendrauti.

Pakviestieji taip pasielgė ne iš kuklumo, o sąmoningai paniekindami valdovo kvietimą. Tai ne noras pasirodyti mažesniu ar nevertu, bet demonstratyvus pakvietimo atmetimas. Nužudyti tarnai aiškiai tampa Jėzaus klausytojams priekaištu dėl Dievo siųstųjų pranašų persekiojimų ir žudymo žydų tautos istorijoje.

Puotos šeimininkas – karalius turėjo teisę įsižeisti. Netenka stebėtis, kad, apimtas kartėlio, jis ryžosi kreiptis į atsitiktinius praeivius. Kaip tik tokiu būdu Dievo karalystė atėjo pas pagonis, nes išrinktoji tauta nesugebėjo įvertinti ir priimti Dievo meilės. Dievo gailestingumas, aiškina Jėzus, neturi ribų ir jį gali patirti kiekvienas, pasiryžęs jam atsiverti. Tai kelias, kuriuo krikščionybė atėjo į mūsų kraštą ir mes esame tų, sėdinčiųjų prie stalo Dievo karalystėje, tarpe.

Tačiau vis dėlto lieka neišspręstas to nedėkingojo, neturinčio vestuvių drabužio, klausimas. Priimant Dievo kvietimą – tai įvyko mūsų krikšto dieną, buvo atnaujinta, priimant kitus sakramentus – būtinas ir tam tikras nuoseklumas. Mus pas save kviečia Dievas, tačiau, teigiamai atsiliepus į tą Dievo kvietimą, ateina metas pasirūpinti ir garbingu gyvenimu. Kitais žodžiais tariant, mums reikalingas tas vestuvinis drabužis. Jo nebuvimas – tai dvasinė nešvara, noras gauti viską, neduodant nieko, noras išsisukti nuo savo įpareigojimų, vengimas prisiimti atsakomybę už savo ir savo artimųjų gyvenimą. Tai tikra nuodėmė, mūsų laikų nuodėmė, kai manome, kad Dievas privalo viską duoti, o patys jaučiamės atleisti nuo bet kokių dvasinio gyvenimo pareigų.

Taip, Dievas tikrai gailestingas, Jis nesibodi žmogumi, priima jį tokį, koks jis yra, tačiau, davęs žmogui apsisprendimo laisvę, visuomet laukia ir jo meilės…

(Mons. Adolfas Grušas)