Vyskupų sinodo diskusijos: ištikimybė santuokoje nėra įsakas, bet širdyje įrašyta tiesa

Antradienio popietę Vyskupų Sinodo apie šeimą tėvai dalinosi įvairiais pasiūlymais ir įžvalgomis apie šeimos sielovadą. Štai kelios mintys iš ketvirtosios Vyskupų Sinodo kongregacijos.

Tarp tikėjimo krizės ir šeimos krizės yra ryšys. Antroji dažnai kyla iš pirmosios, ypač jei tikėjimas yra suvokiamas kaip doktrininių turinių visuma, o ne laisvas valios aktas, kuriuo asmuo save patiki Dievui. Reikia tokios katechezės, kuri stiprintų pakrikštytųjų asmeninį tikėjimą, kad į santuoką jie eitų su reikalingu sąmoningumu.

Antra, šeima šiandien susiduria su ideologiniu spaudimu, su šeimos „antivertybėmis“, kurios ją menkina, nureikšmina, sureliatyvina, susilpnina – ateistinis sekuliarizmas, hedonizmas, galia. Šios šeimos antivertybės nori dominuoti, todėl jos vadintinos ir „vientiso mąstymo diktatūra“. Bažnyčia šiame kontekste pabrėžia šeimos grožį ir būtinumą. Šeima yra meilės vieta, o meilė niekada negali gyvuoti izoliuota. Šeimos yra Bažnyčios dalis, kurios joje patraukia ir kitas šeimas, nes Bažnyčia auga per patrauklumą.

Kitos kliūtys šeimos gyvenimui kyla iš kai kurių visuomeninės santvarkos aspektų: pavyzdžiui, kartais darbe būnama tokiomis valandomis ar tokiose vietose, kad nelieka vietos šeimos bendrumui. Taip dažnai įvyksta, kai darbas „parsinešamas“ į namus ir dirbamas, naudojant šiuolaikines technologijas.

Svarbūs - abipusiškai – yra šeimų santykiai su kunigais. Kunigai lydi šeimas per visus gyvenimo etapus, skaudžius ir džiugius. Bet taip pat šeimos padeda kunigams išlaikyti gyvenimo ir jausmų pusiausvyrą. Galiausiai, šeima yra kunigiško pašaukimo židinys, šeimos maldos viduje dažnai gimsta pašaukimas kunigystei.

Dar kartą buvo pabrėžta gera krikščioniška formacija, nuo krikšto iki santuokos. Turi būti aišku, kad krikščioniška santuoka nėra kultūrinė tradicija ar socialinis poreikis, bet pašaukimo pasirinkimas, parengtas nuosekliai, o ne keliuose atsitiktiniuose susitikimuose.

Šeimos sielovados problemos skiriasi priklausomai nuo geografinio konteksto. Vyskupų Sinodo tėvai iš Afrikos kalbėjo apie reiškinius, su kuriais susiduria šeimos šiame regione: poligamija, sektos, karai, skurdas, emigracija, tarptautinis spaudimas dėl gimimų kontrolės. Afrikos kontekste ypač svarbu skirti daugiau dėmesio vaikų ugdymui ir moterų vaidmeniui visuomenėje.

Kalbant apie šeimos neišardomumo principą buvo pabrėžta, kad tai nėra prievartinis įstatymas, priešpastatytas asmens gėriui. Santuokinio stabilumo tiesa yra įrašyta žmonių širdyje, Bažnyčia padeda ją atrasti ir jos neišduoti.

*

Trečiadienio ryte vyko penktoji Sinodo kongregacija. Daug dėmesio joje buvo skirta šeimoms, kurios gyvena Artimuosiuose Rytuose ir šiaurės Afrikoje. Dar kartą kalbėta apie tai, kokias sunkias pasekmes, dažnai destruktyvias, šeimoms turi skurdas arba turtas, kai tampa stabu, dėl kurio viskas aukojama, karas, religinis fundamentalizmas ir nevienodos teisės, lyginant su musulmonais.

Plačiai kalbėta apie mišrių santuokų atvejus, dažniausiai tarp krikščionių ir musulmonų. Kokia sielovada turėtų būti skirta tokioje šeimoje gyvenančiam krikščioniui sutuoktiniui ir joje gimstantiems vaikams? Dar kita problema – krikščionių perėjimas į islamą dėl santuokos. Buvo pasisakyta ir dėl tų santuokų, kai tuokiasi dviejų skirtingų konfesijų krikščionys arba kai vienos konfesijos krikščionis pereina kuriam laikui arba nuolatos į kitą konfesiją, nes, pavyzdžiui, pastaroji turi kitokias taisykles dėl santuokos. Čia dar kartą kyla klausimai apie tai, kaip suderinti ištikimybę tiesai ir Bažnyčios tradicijai su įsiklausymu į žmonių siekius, su gailestingumu tais atvejais, kai jie kenčia. Keliuose pasisakymuose kalbėta apie pasauliečių tikinčiųjų misiją, kviečiant ja pasitikėti daugiau. (Vatikano radijas)