Kardinolo P. Erdo pranešimas, pradedant Vyskupų Sinodo apie šeimą diskusijas (+video)

Pirmadienio Vyskupų Sinodo apie šeimą diskusijas pradėjo kardinolo Peter Erdo, Vyskupų Sinodo pagrindinio pranešėjo, kalba, kuri lotyniškai taip ir vadinasi: „Relatio ante disceptationem – Pranešimu prieš diskusijas“. Vėliau bus parengtas pranešimas „po diskusijų“.

Štai kelios temos, pastabos ir mintys iš šio ilgo pranešimo. Jis prasidėjo žodžiais: „Jėzus Kristus yra mūsų pirmasis Mokytojas ir vienintelis Viešpats“, turintis amžinojo gyvenimo žodžius. Tai galioja kalbant apie žmogaus pašaukimą ir šeimą. Kristaus žinia nėra patogi, bet reikli: ji reikalauja mūsų širdžių atsivertimo. Bet joje taip pat yra tiesa, kuri išlaisvina iš nuodėmės, liūdesio, tuštumos ir uždarumo, pripildo džiaugsmu.

Kalbant apie šeimą, nereikia išleisti iš akių kultūrinio konteksto. Vienas iš pastarojo bruožų yra tai, kad gyvenimas yra suvokiamas ne kaip nuoseklus projektas, bet kaip momentų seka, kuriuose aukščiausia vertybė yra gerai jaustis. Tokiu būdu ilgalaikis įsipareigojimas pradeda gąsdinti ir net ateitis atrodo grėsmingai, nes, galbūt, jausimės blogiau. Kadangi santykis su kitu žmogumi taip pat reikalauja kai kurių atsisakymų, momentinio laimingumo mentalitetą neretai lydi uždarumas, izoliacija. Auganti tendencija nesituokti, savo santykių institucionalizavimo vengimas rodo dvigubą reiškinį: perdėtą individualizmą ir perdėtą visuomeninį formalizmą. Bet ir šiame kontekste Bažnyčia turi ieškoti naujų tiesos ir meilės kelių, kad parodytų, jog šeima iš tiesų yra „gera naujiena“, galimybė ir Dievo malonės dovana. Šiam tikslui Sinodas ir buvo sušauktas. Šeimos sielovados, apie kurią kalba Sinodas, uždavinys yra padėti: per formaciją, per paramą tiems, kurie ruošiasi tuoktis, taip pat tiems, kurie patenka į krizines situacijas.

Konsultacijos aiškiai parodė, kad katalikų bendruomenės žino esminį Evangelijos ir Bažnyčios mokymą apie šeimą, iš principo supranta, jog šeima yra pamatinis žmonijos gėris, saugotinas ir ginamas. Daugybė jaunų žmonių ir šiandien mano, kad ilgalaikiame moters ir vyro ryšyje glūdi laimė. Tačiau trūksta katalikų susipažinimo su tam tikrais mokymo apie šeimą aspektais. Kita vertus, jei doktrina pažįstama ir priimama, kaip kad santuokos neįšardomumas, ji dažnai nepraktikuojama. Tai dar kartą rodo, kad Sinodo temos labiau ne doktrininės, o sielovadinės. Konsultacijos taip pat parodė, kad sutariama, jog homoseksualūs asmenys neturi būti diskriminuojami, tačiau jų sąjungos nėra prilygintinos vyro ir moters santuokai. Tačiau dauguma nori, kad būtų peržengti socialiniai, kultūriškai įtakoti moterų vaidmenys, neneigiant natūralaus lyčių skirtingumo ir jų papildomumo.

Santuoka ir šeima, kaip Dievo planas daugeliui moterų ir vyrų, žmogiškas ir krikščioniškas vaikų ugdymas yra esminiai akcentai, kalbant apie šeimą. Tačiau pastaroji kviečiama perduoti tikėjimą ne vien savo viduje, bet ir aplink save, ypač parapijoje. Tai jau vyksta: daug parapijų, kuriose sutuoktiniai ar šeimos susitinka, studijuoja, meldžiasi, skaito Bibliją ir katekizmą, taip pat aptaria gyvenimo sunkumus, padeda viena kitoms ligos ar nelaimės atveju. Trumpai tariant, derina sulieja tikėjimą ir gyvenimą.

Kardinolo Erdo pranešime daug vietos skirta šeimos krizėms. Kai kurios įtakotos išorinių veiksnių: darbų apimties, nepakankamo poilsio ir pokalbių laiko, emigracijos, kitos kyla iš pačių šeimą sudarančių asmenų elgesio. Kaip minėta, daug atvejų, kai poros renkasi sugyvenimą. Šiame kontekste svarbu, kad Bažnyčia atrastų būdus ir žodžius skelbti, kad visi yra ir išlieka mylimi Dievo vaikai, Bažnyčios vaikai. Tai nėra vertybių ir tiesos atsisakymas, tačiau buvimas „Dievo namais“, Dievo gailestingumo skleidimas. Šis gailestingumas nėra nuodėmės, tačiau nusidėjėlio pateisinimas, jei šis pasuka atgailos ir atsivertimo keliu.

Kardinolas Erdo taip pat pabrėžė, kad reikia įsižiūrėti į kiekvieną konkretų atvejį, vengiant abstrakčių sprendimų. Pavyzdžiui, kalbant apie asmens skyrybas, po kurios buvo sudaryta kita (civilinė) santuoka, svarbu matyti ar skyrybos įvyko dėl paties asmens kaltės ar jis buvo paliktas. Panašiai, kalbant apie kartu sugyvenančias poras, viena yra kai šios poros siekia stabilumo, įsipareigojimo, prisiima atsakomybę, turi vaikų: tai jau tarsi sėkla, kuri gali užaugti iki santuokos sakramento. Visai kita situacija tų porų, kurios visai neturi noro įsipareigoti. Bažnyčia neturi ir negali atsiriboti nuo visų šių situacijų, tačiau turi jose dalyvauti ir padėti juose esantiems žmonėms augti pagal Evangeliją. (Vatikano radijas)