Dvidešimt septintasis eilinis sekmadienis

„Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: 'Jie drovėsis mano sūnaus'. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: 'Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą'. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių. (Mt 21, 33–43)

NUŽUDYTI DIEVĄ

Šio sekmadienio Mišiose girdimas Jėzaus palyginimas yra skirtas konkretiems asmenims ir atspindi tuo metu susiklosčiusią situaciją. Mums, skaitantiems šiuos Jėzaus žodžius po dviejų tūkstantmečių, dauguma šio pasakojimo smulkmenų tampa suprantamos tik geriau susipažinus su istorine situacija. Tiesa, fariziejai viską labai gerai suprato jau tuomet. Evangelistas pastebi, kad jie jau tada norėjo Jėzų suimti, tačiau bijojo žmonių, kurie Jėzų laikė pranašu. Toks fariziejų ir Rašto aiškintojų elgesys tik patvirtina pagrindinę šios Evangelijos ištraukos mintį ir tampa pamokymu mums tikėjimo kelionėje.

Kiekvienas Šventojo Rašto žodis turi ne tik istorinę prasmę, tačiau jame drauge slypi ir kiekvienam mūsų skirtas iššūkis. Labai svarbu tą asmeninį kvietimą suprasti ir pritaikyti savo gyvenime.

Savo palyginimu Jėzus visų pirma kreipėsi į fariziejus ir Rašto aiškintojus. Pasakojimas nelabai tikroviškas, nes sunku įsivaizduoti, kad taip elgtųsi net ir didžiausi niekšai, todėl iškart tampa akivaizdu, kad šiuo atveju kalbama ne apie konkretų įvykį, bet norima pavaizduoti visai ką kitą. Jėzus, kreipdamasis į to meto Izraelio elitą, norėjo akivaizdžiai parodyti, kaip žydai elgiasi Dievo atžvilgiu. Išganytojas pavartojo tikrai labai stiprius išsireiškimus, nes norėjo paskatinti savo klausytojus apsigalvoti. Jie, tiesa, viską suprato, tačiau Jėzaus įspėjimai jiems nepadarė nė menkiausio įspūdžio ir nepaskatino atsiversti.

Kartais tenka tik stebėtis žmogaus užkietėjimu nuodėmėse, apakimu, vedančiu iki neapykantos, puikybe, liepiančia daryti didžiausius nusikaltimus. Visa tai paprastai būna susiję su nenoru pripažinti ir priimti Dievo meilę. Pasakodamas apie žmogžudžius vynininkus Jėzus kaip tik ir apnuogino šias žmogiškojo charakterio ypatybes.

Tos ypatybės vis iš naujo, tik kitaip pateikiamos, grįžta į žmonijos istoriją. Jau daug žmonių yra mėginę pastatyti save Dievo vietoje, nemaža jų puoselėjo pretenzijas valdyti pasaulio ir žmonijos likimą, bet kokia kaina siekdami absoliučios valdžios…

Kaina, kuri dažniausiai sumokama už tokius siekius, būna žmogaus kraujas, nes tokią melagystę, tariamą visagalybę įmanoma primesti tik baime. Todėl žmonės žudo, galvodami, kad taip išmokys gerbti save ar bent jau paklusti iš baimės. Visos santvarkos, pagrįstos baime, trunka tik tol, kol įmanoma žmones toje baimėje išlaikyti, kol žmonės meluoja sau ir kitiems.

Visa tai daroma vien tik norint užimti Dievo vietą, o tam visų pirma reikia nužudyti Dievą, bent jau nužudyti Jį žmonių širdyse. Neatsitiktinai visi totalitariniai režimai vienu savo svarbiausių tikslų laikė kovą su tikėjimu, su Dievu. Dievas gerbia žmogų, Jo vertę ir laisvę ir verčiau sutinka pats kentėti, bet neatsiimti savo dovanų ir pažadų. Kaip tik todėl Jėzus prisiėmė mirtį. Žydai neįstengė pakelti to, kad jiems buvo priminta apie žmogaus kilnumą bei pašaukimą, nes žmonėmis, suprantančiais savo vertę, neįmanoma manipuliuoti. Mes iš savo patirties žinome, kokias katastrofiškas pasekmes tiek aukoms, tiek budeliams atneša tokie mėginimai.

Šioje vietoje būtų teisėta paklausti, kokia yra viso to prasmė. Kodėl taip yra? Ar nebūtų geriau ramiai dirbti, atiduoti, tai, kas privaloma, ir džiaugtis ramybe bei taikiu gyvenimu? Žinoma, kad taip būtų geriau. Deja, žmogus kartais klysta, manydamas, kad galėtų turėti kažką dar geresnio, daugiau, negu duoda Dievas. Iš to kyla nuolatinis bėgimas ir nepasisotinimas, nusikaltimai, padaromi kitaip mąstančiųjų atžvilgiu. Iš to atsirado ir kryžius, kurį Dievo Sūnui parengė žmonės,- kad Jis daugiau nebenuviltų, kad nereikėtų su niekuo skaitytis ir nereikėtų jaustis kam nors dėkingais. Todėl Jėzus turėjo mirti…

Vis tiktai mūsų apmąstymai nebūtų išbaigti, jei nepaklaustume savęs, kaip mes žvelgiame į Dievo žodį, girdimą per Bažnyčią? Tai irgi tiesos akimirka,- atsakyti sau, kas paima viršų mumyse: nuoširdus pasitikėjimas, ištikimybė ir paklusnumas Dievo meilei, ar puikybė, neapykanta ir visaapimantis troškimas, kad visi gyventų taip, kaip norisi mums?… (Mons. Adolfas Grušas)