Taikos popiežiaus Benedikto XV išrinkimo šimtmetis

Rugsėjo 3 d. sukanka Bolonijos arkivyskupo, kardinolo Giacomo della Chiesa (1854-1922) išrinkimo popiežiumi Benediktu XV šimtosios metinės. Bažnyčios diplomatas su ganytojiška patirtimi buvo išrinktas Romos vyskupu Bažnyčiai ir Pasauliui kritišku metu: vyko Pirmasis pasaulinis karas, prieš kurį naujasis popiežius per septynerius metus (1914-1922) nukreipė visą savo veiklą, diplomatinę ir ganytojišką, jam pavestus uždavinius suvokęs kaip tėvišką rūpinimąsi ne vien tik Bažnyčia, bet visa žmonija. Popiežius Benediktas XV įtikinėjo valstybes nesileisti į karą, jo išvengti. Ir nors popiežiaus nuolatiniai taikos raginimai buvo giriami, niekas jų neklausė.

1917 metais, laiške (Dès le début) kariaujančių kraštų vadams, Benediktas XV pasmerkė karą, jį pavadinęs bergždžiomis žudynėmis. Tai buvo stipriausias ligi tol karo pasmerkimas iš popiežių lūpų ir todėl Benediktas XV prisimenamas kaip „Taikos popiežius“. Laiške aptaręs sąlygas, kurios jo manymu galėjo sudaryti bazę taikos procesui, popiežius parašė: „Esame veikiami saldžios vilties, kad šis taikos kelias bus priimtinas ir kad tokiu būdų bus pabaigta baisi kova, kuri vis labai panašėja į bergždžias žudynes.“

Šiame laiške Benediktas priminė ankstesnius taikos prašymus, kurių bene pirmasis buvo pirmoji pontifiko žinia (Ubi primum), kurią parašė po penkių dienų nuo išrinkimo popiežiumi. Drąsindamas viso pasaulio katalikus darbuotis vardan taikos popiežius Dalla Chiesa dalijosi bejėgiškumu „priešais tą visą milžinišką karo reginį, vardan kurio didesnė Europos dalis geležies ir ugnies nuniokota, krikščionių krauju raudonuoja.“

Popiežius, išleidęs naują Bažnyčios teisės kodeksą, atvertęs naują Bažnyčios požiūrio į misijų kraštus ir jų Bažnyčias puslapį, pramynęs kelią naujiems ryšiams su Rytų Bažnyčiomis, karo sustabdyti negalėjo, tačiau Šventąjį Sostą kėlė kaip kariaujančiųjų atžvilgiu nesuinteresuotą šalį, neabejingą valstybių sankirčiams, tačiau užjaučiančią ne galinguosius, bet nukentėjusius.

Benediktas XV per trumpą laiką mobilizavo Bažnyčios diplomatiją ne tik karui išvengti, bet kad nors kiek būtų sumažintos didžiulės Pirmojo pasaulinio karo kančios, pav. nurodė nuncijams rūpintis karo belaisvių mainais, sužeistųjų slaugymu ir jų gražinimu į tėvynę. Buvo išgelbėta dešimtys tūkstančių karių ir civilių.

Benediktas XV ir Lietuva

Popiežiaus taikos pastangoms, taip pat anuomet besikuriančios Lietuvos valstybės ir atgimstančios joje Bažnyčios pripažinimo atžvilgiu raktinis buvo Benedikto XV sprendimas pasiųsti diplomatą Eugenijų Pacelli, būsimą popiežių Pijų XII, savo atstovu į Miuncheną 1917 metais, įtikinti valstybes pradėti taikos derybas. Benediktas XV pasiuntė į Lietuvą Apaštališkąjį vizitatorių Achille Ratti (būsimą pop. Pijų XI), paskyrė Vilniaus vyskupu marijonų vyresnįjį pal. Jurgį Matulaitį, paskelbė tarptautinę “Lietuvos dieną”, kurios metu visame pasaulyje rinktos aukos nukentėjusiems nuo karo Lietuvos žmonėms ir parengė Lietuvos nepriklausomybės de jure pripažinimą, kurį popiežiaus Benedikto XV mirties metais (1922) paskelbė jo įpėdinis. (Vatikano radijas)