Šventosios Žemės Kustodas: „Krikščionis negali bijoti blogio“
„Jėgos panaudojimas nieko neišsprendžia, ypač jei nėra perspektyvos atstatyti struktūrą
visais lygmenimis: socialiniu, pilietiniu, ekonominiu“. Taip sakė t. Pierbattista
Pizzaballa OFM, Šventosios Žemės kustodas, dalyvaujantis šiomis dienomis vykstančio
Riminio susitikimo diskusijoje „Širdies galia. Tiesos tyrėjai“.
Ar Artimieji
Rytai – tai sugyvenimo žemė? „Taip, labiau nei bet kuri kita pasaulio dalis. Paaiškinsiu
pavyzdžiu, kurį visi žino“, - patvirtina kustodas. Pavyzdžiui, jei Italijoje ar kurioje
kitoje Europos šalyje tenka išgyventi susitikimo ar dialogo akimirką, susidurti su
kito tikėjimo ir kitų tradicijų žmonėmis, paprastai užgludinami visi kampai, pabrėžiamos
dorybės: norime matyti tai, kas geriausia, ir kiti nori prisistatyti geriausioje šviesoje.
„Kai Artimuosiuose Rytuose susitinka žydas, musulmonas, koptas, armėnas – kiekvienas
lieka savimi“. Jis priduria, kad „tikėjimas tai nėra vien privati religinė patirtis,
tačiau asmeninė ir socialinė tapatybė. Religija formuoja asmenį, tiek struktūros,
tiek istorine, kultūrine ir žmogiškąja prasme. Artimuosiuose Rytuose religija persmelkia
visus kasdienio, visuomeninio ir privataus gyvenimo aspektus“, sako Šventosios Žemės
kustodas.
Kun. Pierbattista Pizzaballa peržengia komplikuotos situacijos Artimuosiuose
Rytuose vertinimą. „Į tai, kas vyksta, turime žvelgti per išganymo prizmę, pasitikėti
Apvaizda. Petro laivas nuolat blaškomas bangų, ir visuomet valtyje yra žmogus, manantis,
kad jis geriau žino, ką daryti. Tačiau krikščionis labai gerai žino, jog paskutinį
žodį pasaulyje taria ne blogis, ir jei Šėtonas sukursto mūšį, negali laimėti“. Pranciškonas
supranta sunkumus, kurie priverčia žmones apsispręsti išvykti. „Viena vertus, žmogiškai
juos suprantu, kita vertus, mėginu atskleisti svarbias priežastis, jog liktų. Tačiau
reikia būti labai konkretiems, ne tik apeliuoti į idealus“.
Tuo pat metu reikia
pabrėžti tebesantį gėrį, tikrąjį solidarumą: „Alepe, Sirijoje, ištisus mėnesius nėra
vandens, vienintelis išgelbėjimas – privatūs šuliniai. Žinoma, ne visi juos gali turėti.
Trūksta elektros – ji būna vos kelias valandas per dieną, tad ir pumpuoti vandenį
labai sudėtinga. Tad šeimai yra praktiškai neįmanoma išgyventi, ir tokia beveik visų
likusiųjų situacija. Tik pagrindinės institucijos turi šulinius: mečetės, bažnyčios,
ligoninės. Mačiau, kaip krikščionys ir musulmonai stovi eilėje bažnyčioje, kad gautų
vandens, ir neša savo kaimynams – krikščionys musulmonams ir atvirkščiai. Toks yra
tikrasis solidarumas“. Ir nors Artimiesiems Rytams reikia visokeriopos pagalbos –
finansinės, karinės, politinės, medicininės, palaikymo, tačiau Šventosios Žemės kustodas
pabrėžia, jog didžiausias iššūkis ir būtinybė visiems konfliktų ir persekiojimų nualintiems
žmonėms yra patikėti, kad dar įmanoma mylėti vieniems kitus. „Liudijimai rodo, kad
nepaisant visko, ši jėga dar gyva“, sako jis. (Vatikano radijas)