2014-08-26 16:00:24

Šventosios Žemės Kustodas: „Krikščionis negali bijoti blogio“


„Jėgos panaudojimas nieko neišsprendžia, ypač jei nėra perspektyvos atstatyti struktūrą visais lygmenimis: socialiniu, pilietiniu, ekonominiu“. Taip sakė t. Pierbattista Pizzaballa OFM, Šventosios Žemės kustodas, dalyvaujantis šiomis dienomis vykstančio Riminio susitikimo diskusijoje „Širdies galia. Tiesos tyrėjai“.

Ar Artimieji Rytai – tai sugyvenimo žemė? „Taip, labiau nei bet kuri kita pasaulio dalis. Paaiškinsiu pavyzdžiu, kurį visi žino“, - patvirtina kustodas. Pavyzdžiui, jei Italijoje ar kurioje kitoje Europos šalyje tenka išgyventi susitikimo ar dialogo akimirką, susidurti su kito tikėjimo ir kitų tradicijų žmonėmis, paprastai užgludinami visi kampai, pabrėžiamos dorybės: norime matyti tai, kas geriausia, ir kiti nori prisistatyti geriausioje šviesoje. „Kai Artimuosiuose Rytuose susitinka žydas, musulmonas, koptas, armėnas – kiekvienas lieka savimi“. Jis priduria, kad „tikėjimas tai nėra vien privati religinė patirtis, tačiau asmeninė ir socialinė tapatybė. Religija formuoja asmenį, tiek struktūros, tiek istorine, kultūrine ir žmogiškąja prasme. Artimuosiuose Rytuose religija persmelkia visus kasdienio, visuomeninio ir privataus gyvenimo aspektus“, sako Šventosios Žemės kustodas.

Kun. Pierbattista Pizzaballa peržengia komplikuotos situacijos Artimuosiuose Rytuose vertinimą. „Į tai, kas vyksta, turime žvelgti per išganymo prizmę, pasitikėti Apvaizda. Petro laivas nuolat blaškomas bangų, ir visuomet valtyje yra žmogus, manantis, kad jis geriau žino, ką daryti. Tačiau krikščionis labai gerai žino, jog paskutinį žodį pasaulyje taria ne blogis, ir jei Šėtonas sukursto mūšį, negali laimėti“. Pranciškonas supranta sunkumus, kurie priverčia žmones apsispręsti išvykti. „Viena vertus, žmogiškai juos suprantu, kita vertus, mėginu atskleisti svarbias priežastis, jog liktų. Tačiau reikia būti labai konkretiems, ne tik apeliuoti į idealus“.

Tuo pat metu reikia pabrėžti tebesantį gėrį, tikrąjį solidarumą: „Alepe, Sirijoje, ištisus mėnesius nėra vandens, vienintelis išgelbėjimas – privatūs šuliniai. Žinoma, ne visi juos gali turėti. Trūksta elektros – ji būna vos kelias valandas per dieną, tad ir pumpuoti vandenį labai sudėtinga. Tad šeimai yra praktiškai neįmanoma išgyventi, ir tokia beveik visų likusiųjų situacija. Tik pagrindinės institucijos turi šulinius: mečetės, bažnyčios, ligoninės. Mačiau, kaip krikščionys ir musulmonai stovi eilėje bažnyčioje, kad gautų vandens, ir neša savo kaimynams – krikščionys musulmonams ir atvirkščiai. Toks yra tikrasis solidarumas“. Ir nors Artimiesiems Rytams reikia visokeriopos pagalbos – finansinės, karinės, politinės, medicininės, palaikymo, tačiau Šventosios Žemės kustodas pabrėžia, jog didžiausias iššūkis ir būtinybė visiems konfliktų ir persekiojimų nualintiems žmonėms yra patikėti, kad dar įmanoma mylėti vieniems kitus. „Liudijimai rodo, kad nepaisant visko, ši jėga dar gyva“, sako jis. (Vatikano radijas)










All the contents on this site are copyrighted ©.