Kolumbijoje vyko Pasaulinis apaštališkasis Gailestingumo kongresas. Kard. A.J. Bačkio kalba.

Nuo rugpjūčio 15 d. Kolumbijos sostinėje Bogotoje vyko trečiasis Pasaulinis apaštališkasis Gailestingumo kongresas. Dalyvavo daugiau kaip pusantro tūkstančio žmonių iš viso pasaulio, dauguma – Lotynų Amerikos Bažnyčių atstovai. Popiežiui Pranciškui atstovavo jo paskirtas specialus legatas, Čilės Santjago arkivyskupas emeritas kard. Francisco Javier Errazuriz Ossa. Jis perskaitė popiežiaus Pranciškaus sveikinimą Kongreso dalyviams. Apie Dievo gailestingumą mums byloja visų pirma Biblija; Dievo gailestingumo žinią patvirtina daugelio šventųjų gyvenimai, taip pat tautų istorijos įvykiai, - rašė Popiežius. Dievo gailestingumo žinią reikia skelbti visiems žmonėms, kurie neretai klaidžioja egoizmo ir mirties sutemose, nes jiems trūksta tos dvasinės šviesos, kurią teikia krikščioniška viltis.

Keturias dienas vykusio kongreso metu buvo meldžiamasi, klausoma dalyvių pranešimų ir liudijimų. Pirmadienį, rugpjūčio 18 d., kalbėjo Vilniaus arkivyskupas emeritas kard. Audrys Juozas Bačkis.


DIEVO GAILESTINGUMO ŽINIA - VISAM PASAULIUI, Kard. Audrio Juozo Bačkio kalba Bogotoje, rugpjūčio 18 d.

Džiaugiuosi galėdamas drauge su jumis dalyvauti 3-jame Pasauliniame Dievo Gailestingumo kongrese, kuris šį kartą vyksta Lotynų Amerikoje, kontinente, kuriame taip apsčiai sklinda pamaldumas į Gailestingąjį Jėzų.

Kongreso dienomis ypatingai meldžiame, kad Dievo gailestingumas paliestų Kolumbijos tautą, kad Gailestingojo Jėzaus meilė apkabintų kiekvieną Dievo vaiką ir visus vestų susitaikymo, atleidimo ir taikos keliu.

Jėzus išmokė mus melstis gailestingumo vainikėlį, kuriame prašome Dievo gailestingumo sau ir visam pasauliui. Taigi,- Dievo gailestingumas nėra kurios nors vienos tautos ar pamaldžios grupės privilegija. Visi pasaulio žmonės trokšta didžiosios meilės, ir šį troškimą gali pasotinti gailestingoji Dievo meilė.

Jums gali kilti klausimas: kodėl aš, buvęs Vilniaus arkivyskupas, atvykau iš mažos ir tolimos Lietuvos, Europos krašto kalbėti ir liudyti jums apie Dievo gailestingumą?

Priežastį paaiškina mūsų šalies istorija.

1933-1936 metais Vilniuje gyveno šventoji Faustina, kurią Jėzus pavadino „gailestingumo sekretore“. Dievo Apvaizdos lėmimu, būtent Vilniuje Jėzus jai patikėjo misiją nutapyti Gailestingojo Jėzaus atvaizdą ir skleisti Dievo gailestingumą visam pasauliui.

Šventoji sesuo Faustina gimė ir gyveno Lenkijoje, todėl vyresniųjų pasiųsta į Vilnių vyko su nerimu ir baime. Savo dienoraštyje ji rašo: Jėzau, [...] ką aš ten darysiu tame Vilniuje? Nieko nepažįstu, net ir tų žmonių kalba man yra svetima. Ir tarė man Viešpats: Nebijok, nepaliksiu tavęs vienos (D. 258).

Vilniuje šventoji sutiko palaimintąjį tėvą Mykolą Sopočko, kuris tapo jos dvasios vadovu. Jis patikėjo nuolankios vienuolės pasakojimu apie nuostabius regėjimus ir liepė jai rašyti dienoraštį. Abi šventos sielos paaukojo visą savo gyvenimą, kad skleistų ir liudytų Dievo gailestingumą vykdydami konkrečius Jėzaus prašymus, duotus per šventąją Faustiną. Uždaviniai toli pranoko jų žmogiškas jėgas: nutapyti gailestingojo Jėzaus, kurį šventoji Faustina matė savo regėjimuose, paveikslą; melstis ir platinti Jėzaus išmokytą gailestingumo vainikėlio maldą; siekti, kad Atvelykio sekmadienis taptų Dievo gailestingumo švente.

Dvasios tėvas Mykolas Sopočko surado vilnietį dailininką Eugenijų Kazimirovskį, kuris lygiai prieš 80 metų, tai yra 1934 metais nutapė pirmąjį Gailestingojo Jėzaus atvaizdą, o šventoji Faustina prižiūrėjo darbą aiškindama dailininkui regėjime matytą Jėzaus atvaizdą. Sesuo Faustina nebuvo patenkinta nutapytu paveikslu, nes jis neprilygo grožiui, kurį ji regėjo jai pasirodžiusiame Išganytojuje. Tačiau Jėzus jai atsakė, kad ne dažų ar teptuko grožyje yra šio paveikslo didybė, bet mano malonėje (D. 313). Viešpats paaiškino šventajai: Duodu žmonėms indą, su kuriuo turi ateiti malonių prie gailestingumo šaltinio. Šis indas yra paveikslas su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi. (D. 327). Nuo to laiko Gailestingojo Jėzaus paveikslai buvo tapomi įvairiose šalyse, įvairių dailininkų. Nors išoriškai jie yra skirtingi, tačiau Dievo malonė, kurią pažadėjo Jėzus, nepriklauso nuo paveikslų įvairovės. Svarbu, kad jie mus ragintų su pasitikėjimu artintis prie Gailestingumo šaltinio.

Pirmą kartą pirmasis Gailestingojo Jėzaus atvaizdas nutapytas Vilniuje viešai pagerbtas 1935 m. Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje, kur nuo amžių saugomas stebuklingas Gailestingumo Motinos Marijos paveikslas. Pagerbimas įvyko Velykų penktadienio, šeštadienio ir sekmadienio tridieniu užbaigiant Jubiliejinius pasaulio Atpirkimo metus. Paskutinė tridienio diena – Atvelykio sekmadienis. Šia proga šv. Faustinos nuodėmklausys kunigas M. Sopočko sakė pamokslą apie Dievo gailestingumą. Sesuo Faustina, džiaugsmo kupina širdimi dalyvavusi pamaldose, dienoraštyje rašė girdėjusi balsą, kuris sakė: Ši šventė išėjo iš mano gailestingumo vidaus ir yra įtvirtinta mano norų gelmėse. Kiekviena siela, tikinti ir pasitikinti mano gailestingumu, patirs jį (D. 420).

Galime sakyti, kad tai buvo pirmoji Jėzaus norėta Dievo gailestingumo šventė, kurią oficialiai Didžiojo 2000 metų Įsikūnijimo jubiliejaus metais įsteigė šventasis popiežius Jonas Paulius II.

Šventoji Faustina dažnai mėgo melstis Aušros Vartuose prie Gailestingumo Motinos. Kai Gailestingojo Jėzaus paveikslas pirmą kartą buvo išstatytas viešam pagerbimui Aušros Vartuose, sesuo Faustina matė regėjimą, kurį aprašė savo dienoraštyje: paveikslas ėjo virš miesto, o miestas buvo uždengtas tinklais. Kai Jėzus praėjo, perpjovė visus tinklus, o paskui nubrėžė didžiulį kryžiaus ženklą ir išnyko (D. 416).

1940 metais, II Pasaulinio karo metu Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos. Penkiasdešimtį metų trukusi prievarta pirmiausia buvo nukreipta išplėšti tikėjimą iš žmonių širdžių. Uždaromos bažnyčios ir vienuolynai, kunigai bei vienuoliai tremiami į Sibirą arba nužudomi. Kai kuriems jų pavyksta pasislėpti arba pabėgti iš okupuoto krašto. Išplėštos ir išvogtos sakralinės vertybės.

Gailestingojo Jėzaus paveikslas, nepaisant gresiančio pavojaus, pamaldžių sielų buvo saugomas įvairiose vietose. Moterį, kurios palėpėje buvo paslėptas paveikslas, išvežė į Sibirą, tačiau paveikslą pavyko išsaugoti. Vėliau jis keliavo po įvairias vietas, kol 1986 metais, po daugelio klajonių, jis sugrąžintas į Vilnių.

1942 metais Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys pirmasis patvirtino Dievo gailestingumo vainikėlį lietuvių kalba. Nuo to laiko paveikslėliai su Gailestinguoju Jėzumi ir vainikėlis labai sparčiai išplito tarp lietuvių. Mažus paveikslėlius žmonės įsiūdavo į drabužius, ypatingai karo, nelaisvės metu, tremiami į Sibirą jie su dideliu tikėjimu meldė Dievo gailestingumo. Pats arkivyskupas Mečislovas Reinys mirė Vladimiro kalėjime Rusijoje. Lietuvos žmonės karo ir tremčių audrų išblaškyti po visą pasaulį, nešėsi su savimi Dievo gailestingumo žinią. Ji pasiekė net tolimąjį Sibirą, kur Stalino teroro laikais buvo ištremta apie 300 000 žmonių.

Mus pasiekė gražus jaunos mergaitės liudijimas. Lietuvė tremtinė, žuvusi Sibire, ranka parašė maldynėlį, iš kurio kasdien meldėsi drauge su savo likimo draugais. Atvelykio sekmadieniui ji sukūrė šią maldą:


Nuovargis, nusilpimas,
Sukaustė mūsų širdis.
Nebeturime
Nei dvasios maisto, nei reikalingo poilsio,
Nei atsigaivinimo.
Ilgesys, lūkestis, vergija
Prislėgė mus.
Gailestingumo Jėzau,
Tavo pasigailėjimo šaukiamės,
Prie tavo atverto šono
Glaudžiamės.
Gailestingiausioji
Ir meile liepsnojanti širdie,
Sujunki mus gailestingumo,
Meilės,
Ir vienybės ryšiais.
Padėki mums
Veikiai sugrįžti į savo žemę,
Kad vis geriau vykdytume
Tavo mums skirtus uždavinius. Amen.

(Adelė Dirsytė)

Daugelis mūsų melžiamės Gailestingumo vainikėlį, kurį 1935 metais Vilniuje Jėzus išmokė šv. Faustiną, pažadėdamas daug malonių jį besimeldžiančioms sieloms. Sielas, kurios kalbės šį vainikėlį, mano gailestingumas apglėbs gyvenime, o ypač mirties valandą (D. 754), rašė šventoji.

Ši malda yra kvietimas gilintis į Jėzaus Kristaus kančią, ypač į Jo atsidavimą Tėvui mirties akimirką, trečią valandą, t. y. didžiulio gailestingumo visam pasauliui valandą (D. 1320).

Maldomis ir maldingomis su Dievo gailestingumo kultu susijusiomis praktikomis apkabiname visą pasaulį, solidarizuojamės su visais broliais ir seserimis. Šiuo pamaldumu esame praturtinami, naujai nušviečiamas Dievo gailestingumo slėpinys, bei neišsemiamas Bažnyčios turtas.

Tik Dievo gailestingumas pajėgus sutraukyti blogio tinklus, kurie laiko apraizgę visą pasaulį. Būtent todėl šventasis popiežius Jonas Paulius II 2002 metais šventindamas Krokuvoje naują Dievo gailestingumo šventovę, pavedė visą pasaulį Dievo gailestingumui. Savo pamoksle jis sakė:

Padėkite šiuolaikiniam žmogui patirti Dievo gailestingąją meilę, kad savo spindesiu ir atjauta ji išgelbėtų žmoniją. Kaip nūdienos pasauliui reikia Dievo gailestingumo! Tamsiausia žmogaus kančios bedugnė iš visų kontinentų šaukiasi gailestingumo. Ten, kur viešpatauja neapykanta ir keršto troškimas, kur karai sėja skausmą, kur miršta nekalti žmonės, būtina gailestingumo malonė, kad suramintų sielas bei širdis ir atvertų ramybės versmę. Ten, kur stinga pagarbos gyvybei ir žmogaus orumui, būtinas Dievo gailestingumas, nes jo šviesa yra neįkainojamos vertės kiekvienai žmogiškai būtybei. Gailestingumas reikalingas tam, kad viso pasaulio neteisybės gautų galą tiesos spindesy.

Drįstu sakyti, kad mane su savo Sūnumi Gailestinguoju Jėzumi supažindino Gailestingoji Dievo Motina Marija. Dar prieš atvykdamas į Vilnių, paskirtas arkivyskupu, savo herbe pasirinkau jos maldos žodžius Sub tuum praesidium. Pirmą kartą atvykęs į Lietuvą pirmiausiai aplankiau jos paveikslą Aušros vartų koplyčioje, o ir vėliau dažnai eidavau čia melstis. Meldžiausi už man pavestus ganyti žmones, meldžiau Motinos globos visai Bažnyčiai. Šioje šventovėje 1993 metais prie Motinos atvaizdo meldėmės drauge su šventuoju Jonu Pauliumi II, kurio meilė Marijai yra gerai žinoma. Čia jis pasakė: Ši Aušros Vartų šventovė jau daugel amžių kiekvieną dieną mato daug maldininkų, atnešančių Gailestingumo Motinai savo gyvenimo džiaugsmus ir rūpesčius. Dėl to šie Vartai tapo ypatinga susitikimų su Kristumi ir Bažnyčios Motina, viso krašto tikinčiųjų vienybės vieta. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų šalių krikščionys susiburia, kad Mergelės Marijos akivaizdoje kaip broliai ir seserys pasidalytų tuo pačiu tikėjimu, viena viltimi ir tikrąja meile.

Gailestingosios Motinos mokykloje mokiausi pažinti ir atpažinti dieviškąjį Gailestingumą, kuris uždegė mano širdį troškimu, kad kuo daugiau žmonių pažintų ir pamiltų Jos mylimąjį Sūnų, Gailestingąjį Jėzų.

2000 metais šventajam Jonui Pauliui II kanonizavus seserį Faustiną ir įsteigus Gailestingumo sekmadienį, jaučiau pareigą Vilniuje įkurti Dievo gailestingumo šventovę. Iki tol Gailestingojo Jėzaus paveikslas kabojo vienos Vilniaus bažnyčios šoniniame altoriuje ir buvo mažai žinomas. Aš troškau, kad kuo daugiau žmonių pažintų Gailestingąjį Jėzų ir priimtų Jo gailestingumą, kuris užkirstų kelią taip sparčiai tarp mūsų plintančiam blogiui.

2004 metais, tai yra lygiai prieš 10 metų, miesto centre atgavę sovietinio ateizmo suniokotą mažą bažnyčią, ją suremontavome ir pašventinome Dievo gailestingumo šventovės vardu. Dievo gailestingumo šventovę lanko daugybė piligrimų iš Lenkijos, Italijos, Prancūzijos, Airijos ir kitų šalių. Neseniai ten meldėmės drauge su ukrainiečiais, kuriems taip labai reikia susitaikinimo ir taikos.

Gailestingojo Jėzaus atvaizdo žvilgsnis kviečia užeiti, pasimelsti, pabūti Jo meilės artumoje. Viduje susitinkame su gyvuoju Jėzumi Švenčiausiame Sakramente, kuris yra išstatomas ir adoruojamas visą dieną ir naktį. Maža, kukli, tačiau labai jauki bažnyčia visą parą atvira intymiam Dievo ir žmogaus susitikimui. Joje vyksta šventosios Mišios, aukojamos įvairiomis kalbomis, klausoma išpažinčių, o visą likusį laiką vyksta nuolatinė Švenčiausiojo Sakramento adoracija.

Kiekvieną naktį Šventovėje Švč. Sakramentą adoruoja šeimos, pavieniai žmonės. Kartais čia užklysta ir tie, kurie gal niekada neina į bažnyčią. Jie užsuka smalsumo vedami, tačiau Šventovėje tvyranti maldos ir Dievo artumo dvasia sulaiko juos ilgiau pabūti, o kartais jų akys sudrėksta nuo ašarų. Į šventovę užsuka ir silpnai ant kojų besilaikantys išgėrę piliečiai, kurie šlitinėja po naktinį miestą ieškodami draugijos. Gailestingasis Jėzus ypatingai myli ir kviečia labiausiai nutolusius ir pasimetusius savo vaikus. Jis nesibodi jų prasta išvaizda.

Eucharistija – tai meilės dovana, kurią Kristus paliko Bažnyčiai. Jėzus išties yra tarp mūsų kaip kelionėje mus stiprinanti Gyvoji duona. Tai gyva mistinio Kūno ir Galvos bendrystė.

Melsdamiesi Gailestingajam Jėzui dvasiškai priartėjame prie Dievo Gailestingumo versmių ir taip geriau suprantame, kas yra Eucharistija, kurioje telpa visi Bažnyčios dvasiniai turtai, t.y. Kristus, mūsų Pascha. Eucharistijoje Kristus mus pasitinka ir padaro savo Kūno ir Kraujo dalininkais, kad visi taptume vienas kūnas. Iš Eucharistijos semiamės jėgų nešti Gailestingumą visam pasauliui, kad jis taptų žmoniškesnis ir vis labiau atsivertų Tėvo meilei.

Šventoji Faustina Dienoraštyje mums atskleidžia savo paslėptąjį gyvenimą – ji gyvena nuolat bendraudama su Eucharistiniu Jėzumi, karštai trokšdama priimti Jį Komunijoje ir adoruoti Švč. Sakramente. Švenčiausiajame Sakramente palikai mums savo gailestingumą (D. 1748),- rašė ji.

Kad galėtume suprasti, kaip labai šv. Faustina mėgo adoruoti Švč. Sakramentą, reikia perskaityti, kaip ji garbindavo Viešpatį: Šv. Ostija, kurioje sudarytas Dievo gailestingumo testamentas mums, o ypač nusidėjėliams <...> versme gyvojo vandens, tyriausios meilės ugnie, vaiste nuo visų mūsų negalių. Šv. Ostija, vienintele mūsų viltie per visas kančias ir gyvenimo sunkumus, per tamsą ir vidines bei išorines audras gyvenime ir mirties valandą, nepasisekimų ir abejonių metu, tarp melo ir išdavysčių“ (D. 356). Ši gyriaus giesmė baigiama atsiduodant su visišku pasitikėjimu, net ir tuomet, kai gyvenimo sunkumai viršija jos jėgas. Visa mano sielos stiprybė plaukia iš Švenčiausiojo Sakramento. Visas laisvas akimirkas praleidžiu su Juo kalbėdamasi, Jis yra mano Mokytojas“ (D. 1404).

Esu be galo laimingas, kad Dievo gailestingumo šventovėje ne tik mus pasitinka stebuklingasis Gailestingojo Jėzaus atvaizdas, bet ir vyksta nuolatinė Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Tai tikra palaima miestui ir visai žmonijai.

Vilnius daugiatautis ir multikonfesinis miestas. Senojo miesto centre viena šalia kitos glaudžiasi katalikų bažnyčios, stačiatikių cerkvės, liuteronų šventovės. Jau dešimti metai džiaugiamės gražia ekumenine Šviesos kelio tradicija. Dievo šlovinimo eisena Vilniaus gatvėmis vyksta Gailestingumo šventės išvakarėse. Sutemus visi susirenka prie virš rytinių miesto sienos vartų įrengtos Gailestingumo Motinos koplyčios, kurioje spindi nuostabus Marijos paveikslas. Su degančiomis žvakėmis, fakelais, giesmėmis ir maldomis būrys jaunimo, šeimų su vaikais, vyrų bei moterų, senelių džiugiai giedodami ir grodami keliauja miesto gatvėmis. Sustoja prie Stačiatikių Šv. Dvasios cerkvės ir vienuolyno, užsuka į Liuteronų bažnyčią, kuri piligrimus pasitinka švytinčiomis žvakėmis, giesmėmis ir šiltais vyskupo sveikinimo žodžiais. Toliau visi keliauja iki Dievo gailestingumo šventovės, kur skambant varpams ir aidint trimitams visi sueina bendrai maldai.

2011 metus Lietuvos vyskupai paskelbė Dievo gailestingumo metais. Jų tikslas buvo pažinti Dievo gailestingumą, atsivertimu jį priimti į savo gyvenimą ir patiems būti gailestingiems. Ta proga Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopijos, iškilmingai pašventintos Vilniaus Arkikatedroje, iškeliavo po visas Lietuvos parapijas. Būreliai kunigų, vienuolių ir pasauliečių skelbė Dievo gailestingumo žinią. Žmonės klausėsi konferencijų, liudijimų, meldėsi ir šlovino Dievo gailestingumą. Buvo išleista knygelė įvairiomis kalbomis apie Dievo gailestingumo sklaidą Lietuvoje ir pasaulyje, išdalinta daugybė paveikslėlių su Gailestingumo vainikėliu. Gailestingumo metus vainikavo nacionalinis Dievo gailestingumo kongresas Vilniuje. Dievo gailestingumo metai atnešė gražių vaisių: pagausėjo piligrimų į Dievo gailestingumo šventovę, parapijos įsigijo paveikslo kopijas, paplito vainikėlio ir kitos maldos.

Jėzus prašė ses. Faustiną įkurti naują kongregaciją: Trokštu, kad tokia vienuolija būtų (D. 437),- sakė Jis. Su savo bendražygėmis melsi gailestingumo sau ir pasauliui (D. 435). Jai gyvai esant tai padaryti nepavyko. Tačiau po jos mirties Tėvas Mykolas Sopočko Vilniuje įkūrė Jėzaus prašytą seserų kongregaciją. Pirmosios šešios kandidatės čia sudėjo savo įžadus. Dabar ši kongregacija yra išplitusi net dešimtyje šalių. Džiaugiuosi, kad šiandien Gailestingojo Jėzaus seserys yra Vilniuje. Jų vienuolynas yra name, kuriame gyveno palaimintasis Mykolas Sopočko ir kuriame buvo nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Seserys gražiai tarnauja Dievo gailestingumo šventovėje, yra įkūrusios Paliatyvios slaugos hospisą, kuriame globoja sunkiai sergančius žmones, o tuos, kuriuos Viešpats pasišaukia pas save, malda palydi į Jo gailestingas rankas.

2005 m. Vilniuje įsikūrė ir Gailestingojo Jėzaus broliai. Savo gyvenimu, malda ir apaštalavimu jie liudija, koks apstus yra Dievo gailestingumas. Dalis brolių gyvena Vilniuje, o kiti – išvyko formacijai į Italiją.

Dievo gailestingumo versmė, išsiveržusi Vilniuje, nepaliaujamai sklinda po visą pasaulį, nešdama gerąją Žinią: Dievas yra Meilė (1Jn 4,8). Ateikite ir semkitės iš begalinių Dievo meilės versmių. Ateikite, kad gyventumėte, kad mylėtumėte, kad liudytumėte.

Mylėti vaikas išmoksta iš savo motinos. Gailestingojo Dievo Motina Marija yra mūsų mokytoja, užtarėja ir gynėja. Jai nuo kryžiaus buvo patikėta misija tapti Bažnyčios Motina. Ji nepaliaujamai kviečia savo vaikus priimti Dievo meilę ir ja gyventi.

Esame laimingi, kad mūsų miestas turi nuostabų Dievo gailestingumo Motinos Marijos atvaizdą, kuris matomas praeinantiems pro miesto vartus. Jos švelnus ir be galo gailestingas žvilgsnis nuolankiai nukreipia mūsų žingsnius palydėdamas pas Jos Sūnų, Gailestingąjį Jėzų. Ne veltui Vilnių vis dažniau vadina Gailestingumo miestu. Marija moko mus atpažinti Gailestingumą, nes pati yra jo giliai paliesta ir pripildyta. Todėl Marijos, kaip gailestingumo Motinos šaukiasi viso pasaulio vaikai.

Ant Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčios sienos yra užrašyti vienos iš seniausių maldos žodžiai: Sub tuum praesidium. Sakoma, kad seniausioje šios maldos versijoje buvo meldžiamasi ne „Tavo apgynimo“, bet „Tavo gailestingumo šaukiamės, Dievo Gimdytoja“. Ne vienas matėme plačiai paplitusius paveikslus, kur po plačiu Marijos apsiaustu prisiglaudę kunigai, vienuoliai, vaikai ir seneliai,- visa Bažnyčia. Juk ji yra Bažnyčios Motina, kuri atskleidžia gailestingąjį Bažnyčios veidą. Veidą, kuris susirūpinęs labiausiai suvargusiais, silpnaisiais, apleistais ir pasimetusiais, paslydusiais ir netekusiais vilties. Visus juos Dievo Motina kviečia, ragina, maldauja sugrįžti po saugiu gailestingosios Motinos apsiaustu, kad nuvestų juos pas Sūnų.

Angelas Gabrielis sveikindamas Mariją sakė: Tu radai malonę pas Dievą (Lk 1,30). Būtent malonė atveria mums Dievo gailestingumo slėpinius ir suteikia drąsos prisiartinti prie Jo Šaltinio. Tad melskime „Malonės pilnąją“ Gailestingumo Motiną, kad Ji mus palydėtų ir padėtų priimti Dievo gailestingumą. Per kryžiaus slėpinį Ji tapo nusidėjėlių gynėja. Jėzus jai patikėjo visus savo Bažnyčios vaikus. Todėl ji ir šiandien Liurde, Fatimoje, Gvadelupėje ar Aušros Vartuose (Kolumbijos Marijos šventovėje?) šaukia savo vaikus priimti Dievo gailestingumą, kad įstengtų palikti nuodėmės kelią, kad priimtų Dievo gailestingumo vaisius: taiką, susitaikinimą, užuojautą, gerumą ir meilę. Malonė neuždaroma šventovėse, neatskiriama valstybių sienomis. Ji yra tarsi Vėjas, kuris pučia, kur nori (plg Jn 3,8), ateina, kur yra priimamas.

Drauge su Marija švęsdami dieviškąjį gailestingumą, giedokime jos šlovinimo giesmę Magnificat. Jis gailestingas iš kartos į kartą. Prisimindamas šiuos Marijos žodžius šventasis Jonas Paulius II savo enciklikoje Dives in misericordia rašė: Maldaukime Dievo gailestingumo nūdienos kartai! Bažnyčia, kaip Marija, trokštanti būti žmonių motina Dieve. Teišsako šia malda visą motinišką susirūpinimą ir sykiu tą pasitikinčią meilę, iš kurios kyla karščiausias maldos poreikis.

Audrys Juozas kardinolas Bačkis
Vilniaus arkivyskupas emeritas