Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia.
Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis,
o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai
didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis
diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas
žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį.
Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis
buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo
paruošta būstinė. Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo
išganymas, galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia. (Apr 11,19; 12.1.3-6.10)
BŪTI
PALAIMINTAIS
Marijos paėmimas į dangų su siela ir kūnu yra mūsų ateities
paveikslas, mūsų bendros paskirties įvaizdis: juo skelbiama, kad siela yra šventa,
tačiau taip pat ir tai, kad Kūrėjas nepalieka be dėmesio nė vieno savo kūrybos stebuklo,
todėl kūnas taip pat yra šventas ir, perkeistas, dalysis vienu likimu su siela. Taip
yra todėl, kad žmogus yra nepadalijamas, jis yra viena.
Apie Mariją kalbančios
tikėjimo dogmos paliudija ne vien išskirtines jai skirtas privilegijas, bet lygiai
taip pat gali būti pritaikytos kiekvienai moteriai ir kiekvienam vyrui. Apie tai kalba
pirmasis šios šventės skaitinys iš Apreiškimo knygos: apsisiautusi saule ir besiruošianti
gimdyti moteris bei slibinas, kuris nori praryti gimusį kūdikį. Moters ženklas danguje
mums primena Mariją, tačiau kartu ir visą žmoniją, Dievo Bažnyčią, kiekvieną iš mūsų,
taip pat ir mane – mažą, dar tebesupamą šešėlių širdį, kuri ilgisi saulės. Jame slypi
mūsų visų bendras pašaukimas: priimti šviesą, tapti jos sergėtojais, būti gyvenimo
davėjais, jo nešėjais, mokančiais kovoti su blogiu. Esame raginami apsivilkti šviesa,
perduoti gyvenimą, nepasiduoti blogiui.
Dangun Paimtosios iškilmė kviečia tikėti
laiminga pabaiga ir teigiamais dalykais istorijoje: pasaulis gimdo gyvybę ir tai vyks,
nežiūrint jame esančios prievartos. Ateičiai kyla pavojai, tačiau saule apsisiautusios
Moters grožis ir gyvybingumas yra galingesni už bet kokio slibino prievartą.
Šventųjų
Mišių Evangelija šiandien mums siūlo tą puslapį, kuriame aprašytas dviejų moterų susitikimas.
Nėra nieko daugiau, išskyrus jų abiejų įsčiose spurdančią gyvybę. Evangelija, kurioje
pranašauja dvi motinos…
Elzbietos žodžiai: „Tu labiausiai palaiminta iš visų
moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius“, mums primena ir pratęsia neatšaukiamą Dievo
priesaiką, aprašytą Pradžios knygoje, kur kalbama apie Dievo palaiminimą, suteiktą
pirmiesiems žmonėms. Drauge Elzbietos lūpomis ta priesaika pratęsiama Marijos, kiekvienos
moters ir visos kūrinijos atžvilgiu. Pirmieji žodžiai, pirmoji išsakyta mintis, kiekvienas
vaisingas dialogas atsiranda tada, kai mokame kitam žmogui pasakyti: „Esi palaimintas!“
Nuostabu mokėti taip mąstyti ir išsakyti kiekvienam savo gyvenimo kelyje sutiktam
žmogui, su kuriuo dalijamės savo gyvenimo likimu, kuris atneša mums Dievo suteiktą
slėpinį, kurį apkabiname iš širdies: „Esi palaimintas! Dievas laimina mane tave buvimu
ir trokštu, kad mano buvimas atneštų palaimą tau“.
Į tai atsiliepia Marija,
tardama: „Mano siela šlovina Viešpatį“. Šlovinti, reiškia: padaryti dideliu, išaukštinti.
Nesuprantama, atrodytų, tik viena: kaip gali mažas kūrinys padaryti dideliu savo Kūrėją?
Tuo tarpu viskas yra kur kas paprasčiau. Mes išaukštiname Dievą tiek, kiek Jam skiriame
savo laiko ir širdies, ir sumenkiname Jį tiek, kiek Jis tampa nereikšmingas mūsų gyvenime.
Marija
tikrai galėjo sakyti, kad Dievas jos gyvenime yra pašlovintas. Mums gi derėtų prašyti
jos pagalbos, kad mokėtume eiti per gyvenimą, prisimindami ateitį danguje, kuri jau
yra mumyse, kaip tikėjimo šviesos daigas, gyventume žemėje taip, kaip ji, laimindami
kūriniją ir šlovindami Dievą.