Po Šv. Mišių Vilniaus katedroje, laidotuvių kortežas išvyko į Ukmergės kapines, kur
jau laukė keletas tūkstančių tautiečių. Prie kapo atsisveikinimo žodį tarė krašto
apsaugos ministras Juozas Olekas, Birutė Valionytė, vysk. Kauneckas, Petras Plumpa,
Vytautas Balsys partizanų vado Jono Čeponio vardu.
Ministras prisiminė Monsinjoro
tarnystę kariuomenėje. „Tiesus ir paprastas buvo jis,- sakė ministras,- kaip laisvės
deglas. Kaip feniksas iš pelenų vis pakildavo iš lagerių ir kančių gulagų... Įsipareigojame
tęsti jo žygį“,- sakė jis.
Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarų klubo prezidentė
Birutė Valionytė prisiminusi keletą svarbių gyvenimo faktų, monsinjorą Svarinską apibūdino
šitaip: „Monsinjoras rūpinosi Lietuvos atkūrimu ir kiekvieno žmogaus reikalais...
Gyveno jis kukliai... Jis pasakydavo tai, ko kiti nedrįsdavo... Matydamas, kad valdžia
neranda laiko įamžinti kovotojų atminimo, tam pašventė savo laiką“.
Vysk. Kauneckas
pasidžiaugė, jog taip gausiai susirinko žmonės pagerbti šį didelį žmogų, apie kurį
šiandien kalbama beveik visuose laikraščiuose ir internete. „Monsinjoras mėgdavo kartoti
psalmės žodžius: „Mes ne savo šviesa spindim...“ ir „Drąsias, tvirtas širdis turėkit,
kurie Viešpačiu tikit.“ „KGB praminė jį „Nepataisomuoju“... Nuo jaunystės jis užsidegė
kovos drąsa... Matė baisias mūsų tautos kančias... Ir kaip galėjo žmogus idealistas
nieko nedaryti? Citavo Jevtušenko: „Kalbėk bent trejetą tiesos minučių...“ ir vieno
mirties bausme nuteisto partizano žodžius: ‚Degė sodybos..., vaitojo žmonės. Ar galėjau
neišeiti jų ginti?.. Nurovė mano sesei kasas, išniekino. Sese, sesute, išgirdęs tavo
aimanas išėjo į mišką vyresnysis brolis...Daužė Tėvo galvą: kur sūnus? Ar galėjau
negirdėti tėvo vaitojimo?.. Ir štai brolis numestas turgaus aikštėje apnuogintas...
Ar galėjau būti ramus?.. O mano geriausias draugas neatlaikė kankinimų, išdavė. Dabar
mane kankins. Nebijau... Tik vieno, mano Dieve, bijau: neatimk iš mūsų tautos atminties...
Dieve, tikiu, kad Tu padarysi tą stebuklą: Lietuva atsibus, atsimins, surankios partizanų
kaulus, pastatys paminklus partizanams ir jų motinoms gražiausiose Lietuvos aikštėse.
Todėl šaukiu okupantams-budeliams: „Sušaudykit mane!“ „Girdėdamas tuos žodžius, monsinjoras
man liepė juos nuolat kartoti. Tai negalėjau jų necituoti dabar. Galop vyskupas, prisimindamas
mons. pagrindinį rūpestį, kvietė išgirsti jo kvietimą: „Nė lašelio alkoholio iki
Naujųjų Metų.“ Jei neišgirdome jo gyvo, išgirskime jį dabar,“- kvietė ganytojas.
Petras
Plumpa savo pasisakyme sakė, jog nori paneigti kai kurias apie monsinjorą sklandančias
‚netiesas‘. „Monsinjoras ėjo Pijaus XII keliais... Tikėjimas ėjo su tėviška ir tėvynės
meile... Per visus ilgus metus jis laikėsi drąsiai ir principingai... Moralė yra žmogaus
orumo sargas... Citavo F. Sheen‘ą: „Jei negyvename taip, kaip tikime, pradėsime tikėti
taip, kaip gyvename.“ ... Jo griežtumas ne iš širdies piktumo... Sąjūdžio metais jis
atleido savo teisėjui... Pikta širdis išvaro Kristų ir tikėjimą... Matydamas Tėvynės
negandas, jis ne kartą susigraudindavo. Tai sveikos meilės ir tyros vaiko širdies
požymis.
Prof. Vytautui Lansbergiui užtraukus, visi sugiedojo Lietuvos himną.
Po laidotuvių bendraminčiai dar ilgai nesiskirstė, dalinosi viltimi, tarytum per šią
pamoką gerokai paūgėję... Kai kurie mirusieji išlieka kaip nervas - yra gyvesni už
mus gyvuosius.