XIV eilinis sekmadienis

Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11, 25 - 30).

DIEVO ŠLOVĖ, mons. Adolfas Grušas:

„Aš šlovinu Tave, Tėve“,- šiais žodžiais Evangelija perteikia vieną iš spontaniškų Jėzaus posakių. Jais Viešpats išsakydavo savo džiaugsmą ir nuostabą, kai, susitikdamas su įvairiais žmonėmis, pastebėdavo, kad Geroji Naujiena rado atgarsį jų širdyse. Šį kartą tai „mažutėliai“, kuriuos taip dažnai sutinkame Evangelijos puslapiuose: vargšai, ligoniai, našlės, vaikai… Jie supranta Jėzaus žodžius, suvokia gyvenimo slėpinį ir todėl yra Dievo išrinktieji. Jie nepasižymi ypatingomis savybėmis, tačiau Dievas priima juos, įvertindamas jų nuoširdumą ir atvirumą skelbiamam Žodžiui.
„Apreiškei mažutėliams“,- sako Jėzus…

Apreikštųjų dalykų neįmanoma apriboti doktrinos rėmais, ir jie nėra sutalpinami į vieningą filosofinę sistemą. Jėzus atėjo parodyti ir papasakoti žmonėms apie Dievo švelnumą: tikrą perversmą, kuris tampa pradiniu ir amžinai nauju Jo Evangelijos branduoliu. Žinia apie tai, kad Dievas visuomet yra su „mažutėliais“, yra universali kalba, vienintelė kalba, kurią vienodai supranta kiekvienos epochos žmogus. Tas, kuris yra mažas, iš karto suvokia esmę ir jaučia, ar yra mylimas, ar ne. Iš tikrųjų tai ir sudaro pačią paprasčiausią viso gyvenimo paslaptį ir norėdami niekaip nerasime gilesnės. Mažieji, nusidėjėliai, paskutiniai, atstumtieji,- jie visi supranta, kad Dievo švelnumas yra Jo esmės paslaptis.

Todėl Jėzus ir kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“. Ateidamas į pasaulį Jėzus atneša naują gyvenimą, visiems parodydamas, kad galima gyventi geriau. Evangelija - tai tarsi svajonė apie tai, kaip gyvenimą padaryti žmogiškesniu ir gražesniu. Kaip tik žmogiškumas ir yra tikro dvasingumo ženklas. Minėti Kristų, kalbėti apie Evangeliją, aukoti Mišias,- visa tai yra tikra tada, kai tai susiję su gyvenimo palengvinimu. Priešingu atveju kyla pavojus, kad tie žodžiai ir veiksmai neturės nieko bendro su Dievu. Pamokslai, susitikimai, įvairios institucijos ir organizuojami renginiai privalo tapti meilės pasakojimais, kitaip jie taps žmogaus klausimų ir Dievo atsakymų kapu.

„Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“- kviečia mus Išganytojas. Eiti su Jėzumi – tai lankyti gyvenimo mokyklą. Žvelgiant į Viešpatį, kaip į žmogų, būtų galima pasakyti: tai paprastas ir drauge karališkas žmogus, laisvas, tarsi vėjas, kurio niekas negalėjo papirkti ar palenkti sau, gyvenimo laisvės šaltinis visiems. Mokytis iš Jo – tai perimti Jo gyvenimo stilių: be prievartos ir išdidumo, mylėti atkakliai ir švelniai. Dievas nėra sąvoka, bet pats gyvenimo švelnumas ir nepalaužiama meilės jėga.

Tik Dievas gali pasakyti: „Mano jungas švelnus ir mano našta lengva“. Biblijos kalba jungas reiškia Įstatymą. Jėzaus įstatymas yra meilė, todėl ir paskutinis Jo pamokymas yra gilus ir paprastas: prisiimkite meilės naštą, švelniai ir rimtai rūpinkitės savimi, kitais ir visa kūrinija, prisiminkite paties Dievo švelnumą, pradėdami nuo mažiausiųjų, kurie yra visos istorijos ramstis.
Jei mes tai suprantame, vadinasi, esame tarpe tų, kurie išgirdo apreikštąjį Dievo žodį, ir dėl kurių Jėzus kreipėsi į dangaus Tėvą džiaugsmo ir pašlovinimo žodžiais…