Šeštadienį popiežius Pranciškus aplankys dvi Italijos vyskupijas Molizės regione:
Campobasso-Bojano arkivyskupiją, ryte, ir Isernia-Venafro vyskupiją, popietę.
Pastaroji
savo dabartinį pavidalą įgijo palyginus visai neseniai, 1986 metų potvarkiu. Tačiau
ji sujungė Isernia ir Venafro miestus, apie kuriuos yra labai senų žinių: yra V amžiaus
dokumentų, kurie liudija, kad tuo laiku čia jau rezidavo vyskupai. Vyskupijos liturginiame
kalendoriuje ypatingą vietą užima šventieji kankiniai iš dar ankstesnio periodo –
imperatoriaus Diokleciano krikščionių persekiojimo 303-304 metais aukos: Nikandras,
Marcianas ir Daria. Pirmieji du buvo romėnų armijos kariai, kilę iš dabartinės Bulgarijos
žemių, ir rezidavę Molizės regione. Daria buvo Nikandro žmona. Krikščionybę priėmę
kariai atsisakė pagarbinti imperatorių kaip dievybę, aukoti pagonių dievaičiams, už
tai buvo nubausti mirtimi, kaip ir Daria. Šie kankiniai paskelbti vyskupijos dangiškaisiais
globėjais.
Tačiau galbūt žinomiausias Molizės šventasis yra brolis Petras iš
Morrone, dar žinomas kaip Petro Angeleri ir Celestino V vardais. Liepos 5 dieną, Isernia
mieste, popiežius Pranciškus paskelbs jubiliejinius popiežiaus Celestino metus, minint
pastarojo 800 metų (1215 - 2015) gimimo jubiliejų.
Celestino vardas į visų
dėmesio akiratį grįžo atsistatydinus popiežiui Benediktui XVI. Šį atsistatydinimą
daug kas pavadino istoriniu ir svarstė jo tolimesnes pasekmes popiežiaus institucijai.
Ilgoje Bažnyčios istorijoje būta tik vieno atvejo, kai popiežius atsistatydino – tai
buvo būtent Celestinas V.
Verta trumpai prisiminti šio šventojo gyvenimo aplinkybes.
Jis gimė Molizės regione, Isernijos mieste. Kai kurie biografai mano, kad jis galėjo
gimti šiek tiek anksčiau nei 1215 metais, tačiau tikrai ne vėliau, todėl šie metai
paprastai laikomi Celestino V gimimo metais. Celestinas gimė paprastų, kuklių valstiečių,
12 vaikų šeimoje. Dirbo žemę, kol 1231 metais pasirinko benediktino vienuolio kelią.
Po kurio laiko pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą. 1241 metais Romoje gavo kunigystės
šventimus ir vėl grįžo prie atsiskyrėlio gyvenimo būdo, šį kartą Morrone kalno papėdėje.
Todėl jis kartais vadinamas „Petru iš Morrone“. Jo griežtas asketiškas gyvenimas ir
gili išmintis kėlė pagarbą, atsirado mokinių, kurie troško jo vadovavimo ir susibūrė
į grupelę.
Tačiau tai buvo laikotarpis, kai gimė daug judėjimų, kai kurie
iš jų pasukdavo erezijos ir atviro priešiškumo Bažnyčiai keliu. Panašiai rizikavo
būti įvertinti ir jo sekėjai. Tad vykstant Liono Susirinkimui vienuolis atsiskyrėlis
1273 metais pėsčiomis pasiekė šį tolimą, už daugelio šimtų kilometrų esantį miestą
Prancūzijoje, čia visų akivaizdoje apgindamas savo bendruomenę. Jo gilus religingumas
ir dvasingumas daug kam padarė įspūdį, jau tada jis buvo pradėtas vadinti „šventu
žmogumi“ ar „Dievo žmogumi“.
Didelis lūžis jo gyvenime įvyko 1294 metais, kai
Perudžos konklavoje kardinolai liepos 5 dieną jį išrinko popiežiumi, jam pačiam nedalyvaujant
ir nežinant. Taip buvo išspręsta 27 mėnesių trukmės kontraversija, kai dėl kardinolų
nesutarimų popiežius niekaip nebuvo išrenkamas. Kardinolai galiausiai sutarė, kad
geriausias pasirinkimas yra savo šventumu pagarsėjęs atsiskyrėlis. Šį sprendimą vienuoliui
pranešė trys vyskupai, lydimi gana įspūdingos procesijos. Kaip galima spėti, ši linksma
žinia atsiskyrėliui visai nebuvo lengva. Pasak liudijimų, Petras iš Morrone, suvokdamas
popiežiaus pareigų svorį, nelengva širdimi klausė: „kas man suteiks žinojimą, išmintį
ir patirtį, kurios trūksta?“. Tačiau sutiko tapti popiežiumi, priimdamas Celestino
vardą. Juk pats prieš tai buvo viešai paraginęs kardinolus pagaliau baigti ginčus
ir išrinkti naują katalikų Bažnyčios ganytoją. Tad rugpjūčio 29 dieną buvo karūnuotas
šv. Marijos katedroje, L’Akvilos mieste.
Jo tarnystė netruko ilgai: tų pačių
1294 metų gruodžio 13 dieną, vos po kelių mėnesių, Celestinas paskelbė, kad laisvai
atsistatydina iš popiežiaus pareigų. Originalus dokumentas neišliko, tačiau viena
kopija vardija tokius motyvus: dėl garbaus amžiaus ir kūno silpnumo, dėl troškimo
gilioje senatvėje atgauti paguodą ir ramybę žmonių vaidingumo akivaizdoje. Pasak liudytojų,
Celestinas tuoj pat nusiėmė popiežiaus simbolius ir apsivilko savo šiurkščiu atsiskyrėlio
rūbu. Jis mirė 1296 metų gegužės 19 dieną. 313 metais popiežiaus Klemenso V buvo paskelbtas
šventuoju. (Vatikano radijas)