Minos prieš asmenį, „niekšiškas ginklas“

Birželio pabaigoje Mozambike baigėsi trečioji Konvencijos prieš minų prieš asmenis naudojimo, kaupimo, gamybos ir pervežimo draudimo peržiūros konferencija. Konvencija įsigaliojo 1999 metais, tarptautinei bendruomenei subrandinus pakankamą sąmoningumą apie minų prieš žmogų žalą. Nevyriausybinė ir nepriklausoma organizacija „Landmine monitor“ pateikia tokius duomenis: nuo 1999 iki 2013 metų 31-oje valstybėje, kuriose buvo iškloti didžiausi minų laukai, nuo minų nukentėjo mažiausiai 60 388 asmenys, iš kurių 14 569 žuvo. Kiti buvo lengviau ar sunkiau sužaloti, nežinoma ar visi išgyveno. 2013 metais nuo minų nukentėjo 1487 asmenys, beveik ketvirtadalis žuvo.

Šalys, kurios labiausiai kenčia nuo minų, nors kartais karai ar konfliktai jau būna pasibaigę prieš daugelį metų, yra šios: Sudanas, Čadas, pietų Sudanas, Kongo Demokratinė Respublika, Etiopija, Somalis, Irakas, Kambodža, Kolumbija ir Afganistanas. Tarp žuvusių trys ketvirtadaliai yra civiliai, apie pusė iš jų vaikai ir moterys. Karui pasibaigus nuo minų žūva beveik vien civiliai.

Gera naujiena yra tai, kad, palyginus su situacija prieš penkiolika metų, šiandien aukų skaičius sumažėjo daugiau nei tris kartus tose šalyse, kurios laikosi Konvencijos reikalavimų ir pradėjo išminavimo darbus. Ir čia skaičiai yra įspūdingi: per pastaruosius dešimt metų nukenksminta apie 3,3 milijono minų, išvalyta beveik du tūkstančiai kvadratinių kilometrų teritorijos. Tai nėra praeities reliktas: vien 2011-2012 metais nukenksminta beveik 240 000 minų. Konvenciją pasirašiusios šalys sunaikino dešimtis milijonų minų savo sandėliuose.

Gera naujiena taip pat yra tai, kad prie Konvencijos žada prisijungti viena iš didžiausių pasaulio karinių galybių, JAV, jau pasižadėjusi nepirkti minų prieš asmenis, neatnaujinti turimų sankaupų. Tačiau prie Konvencijos nėra prisidėjusios Rusija ir Kinija, taip pat Indija ir Pakistanas.

Peržiūros konferencijai popiežiaus Pranciškaus vardu laišką pasiuntė Popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolin. Laiške išreiškiamas solidarumas visoms minų prieš žmones aukoms, kurios savo kūne nešiojasi šių nežmogiškų, neatsakingų, niekšiškų ginklų ženklus. Jų žaizdos primena, kad ginklų griebimasis yra visų pralaimėjimas.

Galima pagrįstai džiaugtis dėl padarytos pažangos, bet taip pat reikia atsiminti, kad vis dar daugybė šeimų gyvena minų baimėje, nesaugume ir skurde. Juos supanti aplinka yra nuolatinės grėsmės šaltinis vietoj to, kad būtų darbo, vystymosi, gyvenimo džiaugsmo versmė.

Minos tarsi pratęsia karą, pratęsia baimę ir kenkia taikos kūrimui, naikina brolybės ir pasitikėjimo jausmus, griaužia džiaugsmą gyventi. Tai iš tiesų yra žmogaus nesėkmės ženklai. Todėl tokios konvencijos, kaip kad Konvencija prieš minas prieš asmenis ar prieš kekines bombas nėra vien šalti juridiniai rėmai, bet yra realus uždavinys ir iššūkis tiems, kurie gina taiką, bando apsaugoti silpniausius. Jei iš tiesų norime saugumo, laimės ir meilės, mažinkime ginklų sankaupas; investuokime ne į ginklus, bet į kitas sritis, kurios naudingos visuomenei ir mūsų planetai! – rašoma laiške. (Vatikano radijas)