Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmė Romoje: Popiežiaus Pranciškaus homilija „Sek paskui mane“(+video)

Tikroji mūsų priebėga tai pasitikėjimas Dievu: jis atitolina visas baimes ir išlaisvina iš vergovės, -sakė popiežius Pranciškus aukodamas Šv. Petro ir Pauliaus iškilmės Mišias Vatikano bazilikoje sekmadienį, birželio 29 dieną. Iškilmingos liturgijos metu 24 nauji arkivyskupai metropolitai buvo apjuosti palijumi, Gerojo Ganytojo simboliu. Trims per pastaruosius metus paskirtiems arkivyskupams, nedalyvavusiems ceremonijoje, palijus bus įteiktas jų arkivyskupijose.

Palijus - tai ženklas, nurodantis ypatingą ryšį, vienijantį šiuos ganytojus su Romos vyskupu. Šiandien pirmą kartą nuo pontifikato pradžios, Pranciškus dėvėjo tokį patį palijų, kaip dovanotas arkivyskupams, nesiskiriantį nei dydžiu, nei spalva.

Ceremonijoje dalyvavo ekumeninio Konstantinopolio patriarchato delegacija, vadovaujama Pergamo metropolito Ioannio Zizioulo.

Šie du iškilmės aspektai – palijaus įteikimas naujiesiems arkivyskupams ir ekumeninės ortodoksų delegacijos dalyvavimas liudija, jog Šventųjų Petro ir Pauliaus iškilmė yra krikščionių vienybės šventė. Palijus yra vienybės su Apaštalų Sostu ir Petro įpėdiniu Romos soste ženklas. Konstantinopolio ortodoksų patriarchato delegacijos dalyvavimas akivaizdžiai išreiškia abiejų bendruomenių - Romos ir Konstantinopolio - vienybės troškimą.

Pasveikindamas svečių delegaciją, popiežius kalbėjo: „Per šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus, pagrindinių Romos globėjų, iškilmę su džiaugsmu ir dėkingumu priimame ekumeninio patriarcho, gerbiamo ir mylimo brolio Baltramiejaus, siųstą delegaciją, kuriai vadovauja metropolitas Ioannis. Prašome Viešpaties, kad šis vizitas sustiprintų mūsų broliškus ryšius kelyje link mūsų taip trokštamos pilnutinės vienybės tarp dviejų seseriškų Bažnyčių".

Jis tęsė, komentuodamas sekmadienio Evangeliją: „Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų“ (Apd 12, 11). Prasidėjus Petro tarnystei Jeruzalės krikščionių bendruomenėje, dar vyravo didelė baimė dėl Erodo persekiojimų, nukreiptų prieš kai kuriuos Bažnyčios narius. Buvo nužudytas Jokūbas, o dabar įkalintas pats Petras, stengiantis įtikti liaudžiai. Kalėjime uždarytas, grandinėmis surakintas Petras išgirdo Angelo balsą, jam sakantį: „Kelkis greičiau!... Susijuosk ir apsiauk sandalus... Užsimesk apsiaustą ir eik paskui mane!“ (Apd 12, 7-8). Grandinės nukrito ir kalėjimo vartai patys atsivėrė. Petras suprato, kad Viešpats jį “išvadavo iš Erodo rankų”; jis suvokė, kad Dievas jį išlaisvino iš baimės ir grandinių. Taip, Viešpats mus išlaisvina iš visų baimių ir visų grandinių, kol tampame tikrai laisvi. Šiandienos liturgija aiškiai išreiškia šią tikrovę atliepiamosios psalmės priegiesmiu „Viešpats išvaduoja mane iš baisybių”.

Tai mūsų problema – baimė ir pastoracinė priebėga.

Ar mes, – klausiu savęs, – brangūs broliai vyskupai, bijome? Ko bijome? Ir jei bijome, kokių prieglobsčių ieškome savo pastoraciniame gyvenime, kad būtume saugūs? Gal ieškome pasaulio galingųjų palaikymo? Ar leidžiamės apgaunami išdidumo, kuris nori būti pripažintas ir patenkintas, ir ten mums atrodo saugu? Brangūs broliai vyskupai, kuo stengiamės paremti savo saugumą?

Apaštalo Petro liudijimas mums primena, kad mūsų tikroji priebėga yra pasitikėjimas Dievu: jis atitolina bet kokią baimę ir mus išlaisvina iš bet kokios vergovės, bet kokios pasaulio pagundos. Šiandien Romos vyskupas ir kiti vyskupai, ypač metropolitai, kurie gavo palijų, jaučiame, kad šv. Petro pavyzdys mus kviečia pasitikrinti, ar pasitikime Viešpačiu.

Petras ėmė pasitikėti kai Jėzus jam triskart pasakė: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 15. 16. 17). Tuo pat metu jis, Simonas, tris kartus išpažino savo meilę Jėzui, kaip kad tris kartus buvo išsižadėjęs Viešpaties per kančią. Petras dar jaučia savo viduje tebedegančią žaizdą, kad nuvylė savo Viešpatį išdavystės naktį. Dabar kai Jis klausia: „Ar myli mane?“, Petras nepasitiki savimi ir savo jėgomis, tačiau pasitiki Jėzumi ir jo gailestingumu: „Viešpatie, tu viską žinai; tu žinai, kad tave myliu“ (Jn 21, 17). Ir čia dingsta baimė, nesaugumas, bailumas.

Petras patyrė, kad Dievo ištikimybė didesnė už mūsų neištikimybę, stipresnė už mūsų išsižadėjimus. Jis supranta, kad Viešpaties ištikimybė atitolina mūsų baimes ir viršija žmogišką vaizduotę. Ir mums šiandien Jėzus užduoda klausimą: „Ar mane myli?“ Tai daro pažinodamas mūsų baimes ir sunkumus. Petras parodo mums kelią: pasitikėti Juo, kuris „viską apie mus žino“, remiantis ne savo sugebėjimais būti jam ištikimais, o jo nepalaužiama ištikimybe. Jėzus niekuomet mūsų neapleidžia, nes negali savęs išsiginti (plg. 2 Tim 2, 13). Jis – ištikimas! Ištikimybė, kurią Dievas nuolat patvirtina ir mums, ganytojams, ne dėl mūsų nuopelnų, yra mūsų pasitikėjimo ir mūsų ramybės šaltinis. Viešpaties ištikimybė mums visuomet palaiko mumyse troškimą tarnauti jam ir broliams su meile.

Petrui turi pakakti Jėzaus meilės. Jis neturi pasiduoti smalsumo, pavydo pagundai, kaip tada, kai šalia matydamas Joną, jis paklausė Jėzaus: „Viešpatie, o kas šitam bus?“ (Jn 21, 21). Tačiau Jėzus atsakė: „Kas gi tau? Tu sek paskui mane!“ (Jn 21, 22). Ši Petro patirtis siunčia svarbią žinią ir mums, brangūs broliai arkivyskupai. Viešpats šiandien kartoja man, jums, visiems ganytojams: Sek paskui mane! Negaiškite laiko nenaudingiems klausimams ar pašnekesiams; negaiškite ties antraeiliais dalykais, tačiau įžvelkite esmę ir sekite paskui mane. Sek paskui mane, nepaisant sunkumų. Sek paskui mane skelbdamas Evangeliją. Sek paskui mane liudydamas gyvenimą, atspindintį Krikšto ir Šventimų dovaną. Sek paskui mane kalbėdamas apie mane su tais, su kuriais gyveni, diena iš dienos, darbe, pokalbiuose, draugystėje. Sek paskui mane skelbdamas Evangeliją visiems, ypač paskutiniesiems, kad niekam netrūktų gyvenimo Žodžio, kuris išlaisvina iš bet kokios baimės ir dovanoja pasitikėjimą Dievo ištikimybėje. Sek paskui mane!
(Vatikano radijas)