Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės)

Jėzus pasakė: Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. (Jn 6, 51–58)

DIEVAS IR ŽMOGUS, Mons. Adolfas Grušas:

„Aš esu gyvoji duona.“- girdime šios šventės Mišių Evangelijos ištraukoje Jėzaus žodžius ir, ko gero, kaip anų laikų žydai, gūžčiodami pečiais, klausinėjame vieni kitų: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?“

Jėzus negalėjo pasirinkti geresnio simbolio, kaip duona. Duona yra šventa tikrovė, nes ji duoda gyvybę, o gyvybė yra aukščiausias Dievo ir žmogaus įstatymas. Duona parodo, kaip žmogaus gyvybė yra nesutraukomu ryšiu susijusi su materija, kaip ji visuomet priklauso nuo gabalėlio duonos, gurkšnio vandens, oro,- tokių paprastų dalykų, susiliečiančių su paslaptimi ir kilnumu.

Tačiau iš tiesų paprasti dalykai yra ir patys dieviškiausi. Tai pabrėžianti krikščionybė iškyla aukščiau kitų religijų. Krikščionybėje tarp Dievo ir žmogaus nebėra prieštaravimo, joje dvasia ir materija susivienija ir tampa viena. Jėzaus žodžiai apie save, kaip duoną – tai tarsi kiekvieną dieną tebesitęsiantis įsikūnijimo stebuklas. Viešpats paaiškina mums, kad niekuomet neturime niekinti žemės, materialinių dalykų, nes per juos ateina dieviškasis pašaukimas: duoti gyvybę, pačia brangiausią Dievo dovaną.

„Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“…

Šios dienos Evangelijoje girdimoje Jėzaus kalboje iškyla vienas žodis, nuolat pasikartojantis ir sudarantis viso pamokymo esmę: „gyventi“. Mes galime klausti savęs, ką mums duoda Kristaus Duona, tačiau atsakymas į tai bus stulbinantis ir labai paprastas: ji duoda gyvybę. Kristus yra gyvybės davėjas, taip, kaip ir duona, tačiau Jėzus yra absoliučiai įsitikinęs, kad Jis gali mums duoti daugiau, negu turėjome iki šiol. Visi, kuriems Jis tampa kasdienine duona, suteikiamas augimas, paskata siekti dvasios gelmių, gyventi pilnakraujį gyvenimą,- tokį, kuris neapsiriboja vien tik fizinių poreikių tenkinimu.

Kristus tampa mums duona, kai mes į Jo nuostabų gyvenimą žvelgiame kaip į sektiną pavyzdį, stengiamės atrasti jame energijos savo kasdienybei, paskatinimo vis nuoširdžiau išgyventi savo žmogiškumą. Kristaus gyvenimo valgymas ir gėrimas – tai ne vien tik apeigos, apribotos liturginiu šventimu, bet taip pat ir to gyvenimo priėmimas bei padauginimas mūsų kasdienybėje. Mes valgome ir geriame Kristaus gyvenimą, kuomet stengiamės savo gyvenimą padaryti panašų į Jo, kai suvokiame Jo buvimą mumyse ir rūpinamės savimi, kitais bei visa kūrinija. Stengdamiesi suvokti slėpiningus ir tokius neaiškius Kristaus žodžius apie Jį, kaip gyvybės duoną, mes patys sau atskleidžiame gyvenimo paslaptį.

„Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“…

Šiame posakyje patys svarbiausi žodžiai yra šie: „pasilieka manyje, ir aš jame“. Čia glūdi viso mūsų krikščioniško gyvenimo esmė, kurią nusako apaštalas Paulius: „Kristus yra mumyse!“ Tai neįtikėtina ir kartu labai paprasta: manyje gyvenantis Kristus ir aš, gyvenantis Jame… Mumyse tebesitęsia Įsikūnijimo paslaptis: Dievo Žodis, tapęs Kūnu Mergelės Marijos įsčiose, ir toliau nepaliaudamas gyvena mumyse, ir mes esame Jo, pasaulio šviesos, nešėjai.

Dievas manyje… Jį priglaudžianti žmogiška širdis, Jis, glaudžiantis žmogų prie savęs, taip, kad Dievas ir žmogus tampa viena, ir mūsų gyvenime vykdomas tas pats pašaukimas: tapti gyvenimo duona savo mylimiems žmonėms…