Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko
Žmogaus Sūnų?“Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti
Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane
laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus
jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė,
bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos
uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus
karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje,
bus atrišta ir danguje“. (Mt 16, 13–19)
DVI KOLONOS
Bažnyčioje yra
tokių akimirkų, kuomet vieno ar kito dalyko nesugebame paaiškinti logiškai, tačiau
jos leidžia mums džiaugtis, kad priklausome Bažnyčiai, kad gyvename didžiąja svajone
apie Dievo Karalystę.
Šį sekmadienį švenčiama iškilmė kaip tik ir yra vienas
iš tokių netikėtumų…
Šiandien minime šventuosius Petrą ir Paulių, jų kelią,
jų tikėjimą, jų kovą. Tai žmonės, kuriems Dievas buvo visas jų likimas. Jie panašūs
į mus ir būtini mums. Petras ir Paulius tokie skirtingi, kad, atrodytų, tarp jų beveik
nėra nieko bendro.
Petras yra žvejys iš Kafarnaumo, paprastas ir kiek netašytas
žmogus, karšto būdo ir pasižymintis nuojauta, kreipiančia jį link didelės asmenybės.
Petras seka Mokytoją beatodairiškai. Jis nėra pripratęs įsijungti į išmintingas teologines
diskusijas. Sekdamas Jėzų, kurį myli visa širdimi, Petras nesugeba laikytis diplomatijos
ir ne kartą, kaip aprašyta Evangelijoje, neapdairiai išsišoka, pats save pastatydamas
į keblią padėtį.
Iš tiesų, ką Petras, įpratęs prie sunkaus darbo, raukšlių
išvagotu veidu, įdiržusiomis nuo sunkių tinklų metimo ir suskeldėjusiomis nuo vandens
ir saulės rankomis, galėjo žinoti apie pranašystes ir rabinų kivirčus? Jis buvo paprastas
ir konkretaus žmogus, kur kas geriau išmanantis apie ežerą ir žuvis, tačiau kaip tik
jį Jėzus pavadino Uola, ant kurios stovės Bažnyčia.
Ne Jonas, didysis mistikas,
o Petras Jėzaus buvo išrinktas būti apaštalų vadovu, jam buvo pavesta saugoti brolių
tikėjimą. Tikrai, žvelgiant žmogišku požiūriu, nebuvo įmanoma rasti labiau netinkančio
žmogaus.
Petro istorija kupina netikėtumų ir labai skausminga. Jis turės patirti
kryžių, skaudžiai pajusti savo ribotumą, karčiai apverkti parodytą silpnumą… tam,
kad taptų krikščionims pavyzdžiu. Nė vienas iš mūsų nežino savo tikėjimo, kol jis
nėra išmėginamas. Petras taip pat jausdamasis subrendęs tikėjime ir tvirtas savo įsitikinimuose,
buvo priverstas kovoti su savo baime, pajusti, ką reiškia išduoti savo Mokytoją, ir
pravirkti…
Neveltui jau po Jėzaus prisikėlimo ant Tiberiados ežero kranto,
kur Jėzus klausė Petrą, ar šis Jį myli, Petras nuleidžia galvą, jausdamas viduje deginančią
žaizdą. Taip, jis tiki, jis myli, jis jaučiasi galįs sustiprinti brolius ir vesti
juos, tačiau sako tik vieną žodį: „Myliu!“
Todėl mes ir mylime Petrą. Jis gal
ir nėra pats geriausias iš apaštalų, tačiau jis tikras, jis moka verkti ir nesibijo
savo klaidų. Mums artimos jo ašaros, nes jo trapumas ir baimė yra taip pat ir mūsų
dalis.
Paulius yra visiškai kitoks. Mokytas žmogus, intelektualas, nebijantis
ginčytis. Jo tikėjimas pasižymi savotišku fanatizmu. Jis visur pasaulyje regi Jėzaus
iš Nazareto šviesą, mums kalba apie karštą tikėjimą, pranašysčių ilgesį, charizmas,
Dvasios liepsną. Pauliui pradžioje priešinosi jo buvę draugai, fariziejai, o vėliau
naujieji broliai, krikščionys, kuriem nepatiko jo skelbiamos mintys. Kai kurie jo
pamoksluose įžvelgė atsivėrimą pagonybei ir Evangelijos išdavystę ir visokiomis priemonėmis
bandė jam sukliudyti. Pauliui teko parodyti daug kantrybės ir užsispyrimo, kad žmonės
išgirstų apie skelbiamą Dievo karalystę! Dėl jo atkaklumo ir patirtų išmėginimų mes
ir dabar esame Dievo malonės vaikai.
Be Pauliaus krikščionybė taip ir būtų
likusi Izraelio tautos tikėjimu. Jis pasirūpino, kad būtų išgriautos žmones skiriančios
sienos, jo nuopelnais Evangelijos galybė persmelkė žmonijos istoriją.
Paulius
buvo aistringas žmogus, mylintis ir dovanojantis save bendruomenėms. Neveltui Bažnyčia
ragina mus sau atskleisti ir geriau pažinti tą vidinę liepsną, kuria gyveno Paulius,
priartėti prie jo žodžių, suvokti jo mintis, iš naujo pažinti jo vidinę kovą.
Petras
ir Paulius buvo susitikę gal tik keletą kartų. Kartais jie ginčydavosi, susikirsdavo,
vienas kitą kvietė būti ištikimais Jėzui. Tačiau Viešpats, kurį jie abu karštai mylėjo,
juos abu padarė Bažnyčios kolonomis.
Petras, išreiškiantis tikėjimo tvirtumą,
ir Paulius, degantis noru skelbti Evangeliją, paklusnūs Dvasios įkvėpimui…
Būtų
labai sunku drauge sujungti dvi tokias skirtingas asmenybes, tačiau kaip tik taip
elgiasi Bažnyčia, jiems skirdama bendrą šventę, norėdama džiaugsmingai paminėti tiek
jų skirtingumą, tiek vidinį tikėjimo turtą. Tai gražu ir kartu labai guodžia mus,
kad šiandien minime tuos du šventuosius: žvejį Petrą ir mokslininką Paulių, dvi kolonas,
kuriomis remiasi mūsų tikėjimas. Jie padeda mums džiaugsmingai išgyventi priklausomybę
Bažnyčiai.
Niekas nebūtų sujungęs dviejų tokių skirtingų asmenų…