Pranciškus. Jei „krikščionis“ yra mūsų vardas, tai pavardė – „aš priklausau Bažnyčiai“ (+ video)

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje Pranciškus tęsė katechezę apie Bažnyčią, kurią pradėjo praėjusią savaitę, kalbėdamas apie tai, kaip Dievas savo iniciatyva pradėjo burti tautą, kuri turi nešti palaiminimą kitoms tautoms. Pradėjo nuo Abraomo, kantriai ruošė dirvą Senajai Sandorai, kol galiausiai Kristus tampa žmonių vienybės su Dievu įrankiu. Šio trečiadienio audiencijoje, klausant maždaug 30 tūkstančių žmonių, Šventasis Tėvas kalbėjo apie tai, ką reiškia krikščioniui priklausyti Dievo tautai, Bažnyčiai.

Nesame izoliuoti ir nesame krikščionys pavieniui, kiekvienas pats sau. Mūsų tapatybė yra priklausyti (tautai). Tai tarsi pavardė: jei vardas yra „esu krikščionis“, tai pavardė yra „priklausau Bažnyčiai“, - kalbėjo Pranciškus, primindamas, kad Dievas, apsireikšdamas Mozei, save apibrėžia kaip „tėvų“ – Abraomo, Izaoko, Jokūbo - Dievu. Jis yra tas, kuris sudarė sandorą su tėvais, visada išlieka jai ištikimu, ir kviečia mus prisijungti prie jos, egzistavusios dar prieš mus.

Šia prasme pirmiausia su dėkingumu turime galvoti apie tuos, kurie buvo prieš mus ir kurie mus priėmė Bažnyčioje. Niekas netampa krikščioniu pats savaime. Jei tikime, jei mokame melstis, jei pažįstame Viešpatį ir galime girdėti Jo Žodį, jei jaučiame Jį šalia ir atpažįstame broliuose, tai todėl, kad kiti, pirmiau nei mes, gyveno tikėjimu ir jį mums perdavė, mus jo išmokė. Jei tik pagalvosime, išvysime daugybę brangių veidų prieš save: tai gali būti tėvų veidas, kurie paprašė mus pakrikštyti; mūsų senelių ar kito artimo žmogaus, kuris mus išmokė kryžiaus ženklo ir pirmųjų maldų; galbūt klebono, kito kunigo, katecheto, kurie mums perdavė tikėjimo turinį, padėjo bręsti kaip krikščionims...Tai yra Bažnyčia: didelė šeima, kurioje yra priimama, kurioje išmokstama gyventi kaip tikintiems ir Viešpaties Jėzaus mokiniais.

Šį kelią galime išgyventi ne vien dėka kitų asmenų, bet ir kartu su kitais asmenimis. Bažnyčioje neegzistuoja „pasidaryk pats“, neegzistuoja „žaidžiu kaip noriu“. Kiek kartų popiežius Benediktas aprašė Bažnyčią kaip „mes“. Kartais pasitaiko išgirsti ką nors sakant: „Tikiu į Dievą, tikiu į Jėzų, bet Bažnyčia man neįdomi“. Yra manančių, kad gali turėti asmeninį, tiesioginį, betarpišką santykį su Jėzumi Kristumi, būnant bažnytinės bendruomenės išorėje ir be Bažnyčios tarpininkavimo. Tai pavojingos ir žalingos pagundos. Tai absurdiški sudvejinimai. Yra tiesa, kad kartais eiti kartu reikalauja pastangų, kartais tampa sunku: gali atsitikti, kad kuris nors brolis ar sesuo mums sukelia problemų, papiktina...Bet Viešpats patikėjo savo išgelbėjimo žinią žmonėms, liudytojams ir per mūsų brolius ir seseris, su jų dovanomis ir ribomis, mus sutinka ir leidžia save atpažinti. Tai reiškia priklausyti Bažnyčiai.

Brangūs draugai, prašykime Viešpaties, užtariant Mergelei Marijai, Bažnyčios Motinai, malonės niekad nepasiduoti pagundai manyti, kad galiu apsieiti be kitų, be Bažnyčios, kad galiu išsigelbėti pats vienas. Priešingai, negalima mylėti Dievo nemylint brolių; negalima būti bendrystėje su Dievu nebūnant su Bažnyčia. Galime būti geri krikščionys tik tada, kai esame kartu su tais, kurie stengiasi sekti Viešpačiu Jėzumi, kaip viena tauta, kaip vienas kūnas, - baigdamas savo katechezę pasakė Pranciškus.

*

Prieš audienciją popiežius trumpai apsilankė Pauliaus VI salėje, pasveikino ir palaimino ligonius bei jų artimuosius. (Vatikano radijas)