Popiežius Pranciškus: Priartėkime prie Jėzaus, sekime Juo, žavėkimės tuo, ką Jėzus mums sako. (+video)

Popiežius Pranciškus ketvirtadienio ryto Mišiose šv. Mortos namų koplyčioje kalbėjo apie Gerąjį Ganytoją Jėzų. Žmonės žavėjosi juo ir jo mokymu, sekė jį, nes matė, kad jis – Gerasis Ganytojas. Šventasis Tėvas drauge perspėjo nesumenkinti tikėjimo moralizavimu, politikavimu, sąveikavimu. To nedarė Jėzus. Jis neapkrovė žmonių perdėtomis, nepakeliamomis, ar nesuprantamomis naštomis, kaip kad darė kiti.

Daug žmonių sekė Jėzumi, nes žavėjosi jo mokymu, jo žodžiai maloniai stebino, žmonės nujautė girdį kažką nuostabaus ir didingo, gi kiti kalbėjo ir aiškino, tačiau jų žodžiai liko be atgarsio. Pastaruosius popiežius surūšiavo į keturias grupes.

Pirmieji tai fariziejai. Jie iš kulto Dievui, iš religijos sukūrė ilgiausią įsakymų rinkinį, iš žinomų Dešimties įsakymų sukūrė per tris šimtus, šią naštą užkraudami ant žmonių pečių. Šitaip tikėjimą į Gyvąjį Dievą jie pavertė kazuistika. Ir buvo labai žiaurių kazuistikos prieštaravimų, pridūrė popiežius. Žmonės žvelgė fariziejus pagarbiai, tačiau jų neklausė.

Kita grupė buvo sadukiejai, kurie gyveno be tikėjimo, nes jį prarado. Jie savo religinę profesiją vykdė sąveikaudami su politinėmis ir ekonominėmis jėgomis. Jie buvo galios žmonės.

Trečiai grupei priklauso zelotai, kurie buvo revoliucionieriai, sukilėliai, siekę išvaduoti Izraelį iš romėnų nelaisvės. Tauta turi gerą nuovoką ir supranta, kada vaisius prinokęs, kada jo iš vis nėra. Tad nesekė pastarųjų.

Ketvirtą grupę, sakė popiežius homilijoje, sudarė geri žmonės, jie vadinosi esenais, Tai buvo Dievui gyvenimą pašventę vienuoliai. Tačiau jie gyveno atokiose vietose, toli nuo žmonių, tada žmonės negalėjo jų sekti.

Visus šiuos balsus žmonės išgirdo, tačiau tai nesušildė jų širdžių. Tačiau klausydamiesi Jėzaus liko sužavėti, jų širdys buvo sujaudintos, Jėzaus žodžiai įsismelkė. Jėzaus žinia palietė juos ir gydė. Jėzus nesibaimino kalbėtis su nusidėjėliais, juos lankydavo. Jėzus džiaugėsi būdamas su žmonėmis, jis buvo laimingas, kad galėjo eiti su savo tauta. Tai todėl, kad Jėzus buvo Gerasis Ganytojas, avys klausėsi jo balso ir jį sekė.

Jėzus nebuvo nei moralizuojančios kazuistikos fariziejus, nei su galingaisiais sąveikavęs sadukiejus, nei kovotojas, siekęs savo tautos politinio išsivadavimo, nei kontempliatyvus vienuolis. Jis buvo ganytojas, ganytojas, kuris kalbėjo su žmonėms jiems suprantama kalba ir suprantamu būdu: jis kalbėjo tiesą, aiškino Dievo reikalus ir Dievo reikalais niekuomet nedarė kompromisų; taip kalbėjo, kad žmonės pamilo Dievo reikalus. Būtent todėl jį sekė.

Jėzus niekad nebuvo atitolęs nuo savo tautos ir nuo savo Tėvo. Jis buvo taip susijęs su Tėvu, kad buvo viena su Juo. Šitaip galėjo būti arti žmonių. Žmonės jį pripažino, todėl jį sekė. Tad ir mes, apmąstydami Gerąjį Ganytoją Jėzų, pasvarstykime ką esame linkę sekti: tuos kurie kalba apie abstrakčius dalykus arba apie moralinę kazuistiką; tuos, kurie tvirtina, kad yra Dievo tauta, tačiau neturi tikėjimo ir sąveikauja su politinėmis ir ekonominėmis galiomis; tuos, kurie visuomet daro keisčiausius dalykus, užsiima griovimu, skelbimu vadinamų išsivadavimo karų, kurie tačiau nėra Viešpaties keliai, ar kurį nors nutolusį vienuolį? Pasvarstykime kiekvienas, ką linkstame sekti? Šis klausimas tepaskatina maldą, tepadeda prašyti Dievo Tėvo, kad leistų priartėti prie Jėzaus, kad galėtume sekti Jėzumi, kad susižavėtume tuo, ką Jėzus mums sako. (Vatikano radijas)