Irako krikščionys vėl pateko į kovų sūkurį. Chaldėjų metinis sinodas

Jau praėjo daugiau nei dvi savaitės, kai islamistinė ekstremistinė grupuotė Irako ir Levanto islamiškoji valstybė (ISIL) sėkmingoje karinėje operacijoje užėmė antrą pagal dydį Irako miestą, Mosulą, kitus mažesnius centrus, įgydama kontrolę visame centriniame Irake. Ši grupuotė svajoja apie islamiško kalifato įsteigimą, kuriame galiotų šariatas, islamiškoji teisė, interpretuojama itin radikaliai. Tūkstančiai oficialiosios Irako kariuomenės ir policijos pareigūnų paprasčiausiai paspruko, dažnai palikę ginklus, patvirtindami perspėjimus apie tai, kad Irako kariuomenė, nepaisant didelių investicijų ir skaičių, yra milžinas su molinėmis kojomis.

ISIL grupuotei, įvairiais vertinimais, Irake priklauso nuo kelių tūkstančių ir dešimties tūkstančių kovotojų. Labai didelė dalis iš jų yra iš viso pasaulio atvykę džihadistai. Grupuotė pademonstravo didelį mobilumą ir pajėgumą.

Irako valdžia savo geriausiais pajėgas subūrė aplink sostinę, Bagdadą, išlaikydama taip pat ir naftos išgavimo centrų kontrolę. Jei ISIL grupuotę sudaro musulmonų sunitai, tai Irako premjero al-Maliki valdžia remiasi musulmonais šiitais, kurie sudaro daugiau nei pusę šalies gyventojų.

Bet būtent toks pasidalijimas, pasak įvairių analitikų, yra viena iš pavojingiausių prielaidų masiniam civiliniam konfliktui. Dauguma musulmonų sunitų, gyvenančių Irake, neturi ekstremistinių idealų. Tačiau šiitams per pastaruosius kelerius metus užimant visus svarbiausius postus valstybėje, išstumiant sunitus iš aktyvaus valstybės gyvenimo, sunitai pradėjo suvokti ISIL kaip atsvarą, kuri gali užtikrinti jų saugumą ir atstatyti teisingumą, bent jau šiuo laikotarpiu. Todėl kai kurie jų tylomis pradėjo simpatizuoti ISIL, o kai kurie genčių ar kaimų būriai jiems padėjo ir ginklu.

Šiame verdančiame katile ypač nesaugiai jaučiasi krikščionys, kurių saugumas visiškai priklauso nuo kitų, jie patys neturi savigynos būrių, kaip kad, pavyzdžiui, Irako kurdų mažuma.

Irakui aižėjant pagal etnines ir religines sandūras, vienas iš pagrindinių šalies krikščionių lyderių, Babilonijos chaldėjų patriarchas Raphael Sako, reziduojantis Bagdade, nuolatos išreiškia savo įsitikinimą, kad išeitis yra nacionalinės vienybės vyriausybė, realiai sudaryta iš visų Irako grupių atstovų. Pasak jo, „Irakas yra etninių grupių ir religijų mozaika, o sugriauti šią mozaiką būtų tas pats, kas sugriauti Iraką“.

IŠ ISIL kontroliuojamų teritorijų plūstelėjo šimtai tūkstančių pabėgėlių, daugiausia musulmonai, o tarp jų keli tūkstančiai krikščionių, kurie jau ištvėrė karo dešimtmetį. Irako Caritas organizacija šiuo metu sugeba teikti paramą maždaug dviems tūkstančiams šeimų, krikščionims ir ne, apie 12 000 asmenų. Sklinda įvairios kalbos apie tai, kad ISIL jau pradeda įgyvendinti savo programą jos kontroliuojamoje teritorijoje, pažadėdama vagims nukirsti rankas, už sunkius nusikaltimus viešai nukryžiuoti, moterims uždrausdama be būtinos priežasties palikti namus, o iš krikščionių reikalaudama didelių pinigų už „apsaugą“ – nuo jų pačių. Vis dėlto Mosulo chaldėjų vyskupas Amel Shamon Nona, kurį žinių agentūra FIDES kontaktavo savaitės pradžioje, to negalėjo patvirtinti. Kita vertus, pasak jo, situacija neabejotinai blogėja kasdien: tiek humanitarine prasme, pradedant trūkti maisto ir vandens, tiek pilietinio konflikto aštrėjimo prasme.

Birželio 24 dieną, antradienį, Bagdade prasidėjo chaldėjų apeigų Bažnyčios kasmetinis sinodas, kuriam vadovauja patriarchas Sako. Pradinėje programoje buvo numatyta, kad ganytojai svarstys kaip sustiprinti Bažnyčios sielovadą ir gyvenimą, kuris, rodos buvo tapęs stabilesniu, atveriant daugiau veiklos galimybių. Tačiau dabar situacija pasikeitė dramatiškai. Sinodas baigsis birželio 28 dieną, tada bus paskelbta ir baigiamoji deklaracija. (Vatikano radijas)