Išpuolio Briuselyje kontekste Prancūzijos musulmonų organizacija atsiribojo nuo ekstremizmo

Vakarų Europoje plačiai nuaidėjo gegužės 24 dienos išpuolio Briuselyje atgarsiai, kai užpuolikas greta Žydų muziejaus nužudė keturis žmones – žydų porą, moterį prancūzę ir pasipainiojusį jauną muziejaus darbuotoją. Gegužės 30 dieną Marselyje už šį nusikaltimą buvo suimtas Mehdi Nemmouche, Prancūzijos pilietis, su savimi turėjęs Kalašnikovo automatą ir pistoletą. Prancūzijos žiniasklaida suskubo pažvelgti į šio 29 metų amžiaus vyro biografiją: gimė ir augo iširusioje šeimoje, dar būdamas nepilnamečiu įkliuvo teisėsaugai už smulkius prasižengimus, vėliau keletą kartų buvo nubaustas trumpomis įkalinimo bausmėmis ir iš viso kalėjime praleido apie penketą metų. Būtent kalėjime 2007 – 2012 metų laikotarpyje įsiliejo į radikalių musulmonų ratą, pradėjo simpatizuoti jų idėjoms. Spėjama, kad išėjęs iš kalėjimo paskutinį kartą nuvyko į Siriją ir joje dalyvavo kovose, islamo džihadistų pusėje, 2014 metų kovo mėnesį vėl grįžo į Europą.

Mehdi Nemmouche atvejis toli gražu nėra vienintelis ir išskirtinis. Europos Sąjungos antiterorizmo skyriaus vadas Gilles de Kerchove britų transliuotojui BBC tvirtino, kad šimtai europiečių dalyvauja Sirijos kovose, džihadistų pusėje, jo žiniomis, mažiausiai 500. Nuvykę į Siriją jie yra indoktrinuojami, tampa dar radikalesni. Kyla nerimą keliantis klausimas: ko ryšis tokio mąstymo ir kariavimo išmokę asmenys grįžę į Europą?

To paties gegužės mėnesio pabaigoje viešai klausė Laisvosios Sirijos armijos generolas Abdulellah al-Basheer, laiške britų dienraščiui „The Times“. Laisvosios Sirijos armija yra opozicinių jėgų sąjunga, kuri kovoja prieš valdantį prezidento Assado režimą. Tačiau ji taip pat susiduria su tūkstančiais radikalių islamo ekstremistų, kurie svajoja apie islamiško kalifato įsteigimą ir kuriems kliūtys šiam tikslui pasiekti vienodai yra tiek Assado pajėgos, tiek Laisvosios Sirijos armija.

Generolas, prašydamas didesnės karinės pagalbos, tvirtina, kad šie islamistai įvykdė labai žiaurių nusikaltimų – nukryžiavimų, nukirsdinimų, jų požiūris į moterų vaidmenį yra atgrasus. Daugybė iš šių ekstremistų yra atvykėliai, svetimšaliai: iš Afrikos, iš Azijos, bet taip pat britai, prancūzai, vokiečiai ir belgai. Jei britai ir amerikiečiai nenori sėkmės šių teroristų, kurie grįžę į savo kraštus išbandys įgytus įgūdžius, jie turi padėti įveikti juos dabar, rašo kariškis.

Daugybė tokių epizodų dar kartą kelia klausimus ne vien apie islamo ir prievartos santykį, bet apie ekstremistinio islamo plitimą pačioje Europoje ir apie Europoje gyvenančių musulmonų požiūrį. Birželio 3 paskelbtame straipsnyje prancūzų dienraščio „Le Figaro“ autorius Gilles Goldnadel aštriai apie tai kalbėjo, tvirtindamas, kad bent dalis šalies musulmonų bendruomenės tyliai pritaria džihadistinėms tendencijoms, o kelių viešų intelektualų balsų, kurie apie tai perspėja, niekas negirdi.

Šiame kontekste birželio pradžioje Prancūzijos musulmonų taryba, didžiausia šalies islamiška organizacija, paskelbė „Prancūzijos musulmonų pilietinę konvenciją gyvenimui kartu“, penkiolikos puslapių tekstą, kuriame gal pirmą sykį aiškiai atsiribojo nuo smurto, kurstomo ir vykdomo islamo vardu.

Pirmiausia dokumente teigiamai pripažįstama ir įvertinama Prancūzijos, kaip pasaulietinės respublikos sąranga: visų piliečių, moterų ir vyrų, vienoda lygybė ir laisvė, valstybės neutralumas religijų atžvilgiu; trumpai išdėstomos pozicijos kitais aktualiais klausimais – dėl moterų aprangos, dėl kai kurių bioetinių klausimų, dėl islamiškų švenčių, imamų formacijos, dėl islamofobijos, dėl maisto ir religinių kapinių.

O prievartos klausimu rašoma: „gyvendami savo visuomenės laike ir erdvėje, Prancūzijos musulmonai pareiškia savo atvirumo ir taikos valią atmesdami ir smerkdami bet kokį maištingą, teroristinį ir kriminalinį elgesį. Kiekvienas musulmonas savo širdyje turi rūpintis aiškiai atsiriboti nuo ekstremizmo. Kulto vietos ir mečetės yra skiriamos tik Dievo garbinimui ir niekam daugiau“.

Rūpestį kelia radikalių tezių patrauklumas tarp kurių jaunuolių, susiduriančių su neteisybe ir nelygybe. Šis radikalus kelias, kuris yra nuokrypis, išnaudoja asmeninį trapumą, dažnai naudojasi manipuliacija ir šventraščio iškraipymu. Būtina, kad musulmonai padėtų jaunimui atrasti kelią taikiame islame. Musulmonų šeimos ir atsakingieji turėtų bendradarbiauti su valstybe, nutraukiant maištingus ir radikalius veiksmus, kurie užtemdo musulmonų religiją. Musulmonai turi padaryti viską, kad jų jaunimas nepasiduotų skatinimams neapykantai ir prievartai, rašoma dokumente. (Vatikano radijas)