Popiežius aukojo Devintinių Mišias. Kokia duona mes maitinamės? (+video)

Ketvirtadienio vakarą priešais Romos katedrą, Laterano Šv. Jono baziliką, popiežius Pranciškus aukojo Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės, Devintinių, Mišias. Joms pasibaigus, jau temstant, prasidėjo eucharistinė procesija, nusidriekusi per visą prieš kelis šimtmečius šiuo tikslu nutiestą Via Merulana gatvę iki pat Didžiosios Švč. Mergelės Marijos bazilikos. Procesijai vadovavo ne Popiežius, bet jo vikaras Romos miestui kard. Agostino Vallini. Kai sekdama paskui Švenčiausiąjį maldininkų minia atėjo prie Marijos bazilikos, popiežius Pranciškus suteikė eucharistinį palaiminimą.

Prieš tai, Mišių metu sakytoje homilijoje, popiežius Pranciškus kalbėjo apie žmogų pasotinantį tikrąjį maistą. Pirmajame skaitinyje girdėjome Pakartoto įstatymo knygos žodžius. Kai Mozė išvedė Dievo tautą iš Egipto vergijos, kai tauta jau ramiai ir patogiai apsigyveno pažadėtoje žemėje, iškilo pavojus užmiršti visą jos patirtą Dievo gerumą. Dėl to, Mozė primena tautai kaip Dievas dykumoje ją maitino mana. Ir galiausiai nuskamba garsieji žodžiai, jog žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų.

„Žmogus jaučia net tik fizinį alkį, bet ir kitokį alkį, kurio neįmanoma numalšinti paprastu maistu. Tai gyvenimo, meilės, amžinybės alkis“, - sakė Pranciškus. Manos ženkle, kaip ir visoje išrinktosios tautos išėjimo patirtyje, pasak Popiežiaus, galima įžvelgti taip pat ir pažadą naujo maisto, kuris sugebės numalšinti žmogų kamuojantį gilų alkį. Šį maistą duoda Jėzus. Jis pats yra gyvoji duona. Tai ne maistas, kuris pasotina kūną, kaip mana, bet amžinoji duona, teikianti gyvenimą, amžiną gyvenimą. Šios duonos esmės yra meilė.

„Jei pasižvalgome aplik save, - tęsė Popiežius, - matome siūlomą įvairų maistą, kuris nėra iš Viešpaties ir kuris tik tariamai pasotina. Vieni minta pinigais, kiti sėkme ir tuštybe, dar kiti galia ir išdidumu. Tačiau tik Viešpats duoda tikrai pasotinantį maistą. Viešpaties mums duodamas maistas kitoks. Jis galbūt mums neatrodo skanesnis už kitą pasaulio siūlomą maistą. Dėl to ir mes svajojame apie kitus patiekalus, kaip žydai dykumoje svajojo apie mėsą ir svogūnus Egipte, pamiršdami, kad tai buvo maistas ant vergų stalo“.

Kiekvienas iš mūsų šiandien paklauskime: O aš? Prie kurio stalo noriu pasisotinti? Noriu valgyti prie Viešpaties stalo? Ar sapnuoju skanėstus, kuriais maitinami vergai? Kokiais atsiminimais aš maitinu sielą? Atgaukime atmintį, - sakė Pranciškus, - išmokime atpažinti netikrą duoną, kuri maitina iliuzijomis, kuri, būdamas egoizmo ir nuodėmės vaisius, yra sugedimo priežastis. Pasitikėjimo kupini kreipkimės į Jėzų, tikrąją maną, kurioje jis mums dovanoja pats save: jis mus tesaugo nuo pavergiančios, užnuodytos duonos, teapvalo mūsų atmintį, kad ji nebūtų selektyvi ir egoistiška, kad galėtume minėti jo buvimą istorijoje su savo tauta, švęsti jo atminimą. (Vatikano radijas)