Kenterberio arkivyskupas apie „globalią krikščionybę 21 amžiuje“

Birželio 17 dieną Nacionaliniuose maldos pusryčiuose su britų parlamentarais ir politikais Kenterberio arkivyskupas Justin Welby, anglikonų Bažnyčios vadovas, pasaulinės anglikonų Komunijos primas, kalbėjo apie krikščionybę pasaulyje, ne vien anglikoniškąją.

Arkivyskupas Welby citavo garsaus istoriko Edwardo Gibbono citatą iš veikalo „Romos imperijos nuosmukis ir žlugimas“, jog Romos imperijoje religijos žmonėms buvo vienodai teisingos, filosofams vienodai klaidingos, o valdžiai vienodai naudingos.

Galbūt istorikas neklydo, rašydamas apie tai, ką žmonės galvojo, bet jis klydo, kalbėdamas apie religijos vaidmenį. Anot arkivyskupo Welby, jis meldžia ir viliasi, kad Bažnyčia nebūtų vien tai, kas „naudinga“, pametant iš akių, kad buvimo krikščionimi širdis yra Jėzaus Kristaus pažinimas ir sekimas.

Galima išvardinti keletą 21 amžiaus globalios krikščionybės bruožų. Tai kenčianti Bažnyčia, kuri neša savo kryžių nesaugiame pasaulyje: Irake, Nigerijoje, Sirijoje, Šventojoje Žemėje ir daugelyje kitų vietų. Tačiau kryžius augina Bažnyčią. Arkivyskupas pasakojo neseniai apsilankęs Lahoro, Pakistane, anglikonų bendruomenėje, kuri ne taip seniai išgyveno didelę tragediją, kai teroro aktas Visų Šventųjų bažnyčioje užmušė per du šimtus žmonių. Kai jis paklausė vietinių ganytojų, ar po šio įvykio žmonės dar ateina melstis, šie atsakė – trigubai daugiau. Kryžius yra kančios ženklas, bet taip pat išgelbėjimo ir meilės ženklas, tiek tamsiausiais, tiek šviesiausiais momentais.

Krikščionys yra susiję tarpusavyje, panašiai kaip šeimos nariai, sakė arkivyskupas Welby, perfrazuodamas posakį, jog draugus galime pasirinkti, o šeimos narius tiesiog turime, tokius, kokie yra. Krikščionys priklauso vieni kitiems, kaip broliai ir seserys, nėra klubo nariai. Priklausome vieni kitiems ne todėl, kad taip pasirinkime patys, o todėl, kad Dievas taip veda. Krikščionių šeima plati, sudaryta iš tūkstančių bendruomenių ir kultūrų. Esame vieni su kitais susiję ir geriau su tuo susitaikyti. Net ir tada, kai pykstamės ir nesusikalbame: juk šeimoje neatsisakome brolio ar sesers todėl, kad jie mums nepritaria.

Bažnyčia 21 amžiuje turi būti dosni. Dėl technologijų, dėl komunikacijų ji yra taip arti kiekvieno, kaip niekad iki šiol. Bažnyčia bus iš tiesų dosni tada, kai mylės žmones su Dievo meile Kristuje. Dievas neturi pirmenybių, išskyrus pirmenybę vargšui, silpnam, pažeidžiamam, našlei ir našlaičiui, svetimšaliui. Bažnyčia turi stoti prieš skurdą. Bažnyčia taip pat yra viena iš didžiausių pasaulyje ugdytojų. Vien pačioje Jungtinėje Karalystėje anglikonų mokyklose mokosi apie milijoną vaikų, o katalikų dar – dar pusė. Bažnyčia yra viena iš geriausių ir didžiausių tarptautinės pagalbos teikėjų, atsiliepianti į įvairias situacijas. Čia arkivyskupas Welby priminė bendrą anglikonų ir katalikų akciją prieš prekybą su žmonėmis, jau anksčiau jis citavo popiežių Pranciškų: vidiniai prieštaravimai Bažnyčioje neturi atimti jos dėmesio nuo vargšų. Tai nėra apskaičiuota politika dėl populiarumo, tai yra dosnumo dvasia, suvokianti kas yra teisinga ir reikalinga.

Bažnyčia skelbia šventumą, švelnumą, taiką ir gyvenimo būdo keitimą. Kai kuriuose regionuose, beviltiškiausiose situacijoje esantys žmonės yra aplankomi tik tų, kurie šviečia Kristaus šviesa. Anglikonų ganytojas atsiminė sausio mėnesio kelionę į pietų Sudaną, kuriame sutiko tikrą tikėjimo liudytoją, arkivyskupą Danielį Dengą. Jie aplankė Boro miestą, kovų centrą, su mirusiųjų kūnais gatvėse, dvelkianti sunaikinimu ir mirtimi. O po to arkivyskupas Deng su jėga per televiziją pasakė, kad susitaikymas yra įmanomas. Kas be to būtų Bažnyčia? Daugybėje situacijų Bažnyčia užstoja žmogaus orumą, meta iššūkį priespaudai ir padeda aukoms, nepaisant to, kad ir pati kenčia.

Bažnyčia taip pat yra atleidžianti Bažnyčia, nes ji pati klysta, nes ji pati yra pilna klystančių žmonių. Bažnyčia atleidžia, nes pažįsta Dievo atleidimą ir per tai ateinantį atsinaujinimą.

Galiausiai Bažnyčia 21 amžiuje turi būti svetinga Bažnyčia pasaulyje, kuriame vienas šalia kito sugyvena daug tikėjimų. Svetingumas nėra „Trojos arklys“, per kurį siekiama kitų tikslų, kitų užkariavimo. Tai dar kartą yra iš dvasios kylantis dosnumas ir atvirumas. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar Bažnyčia siūlo tapti Kristaus mokiniais, tačiau be manipuliacijų, gerbdama laisvę pasakyti „ne“ ir mylėdama.

Bažnyčia nėra nevyriausybinė organizacija su daug senų pastatų. Tai Dievo Bažnyčia, kuri džiaugiasi savo įvairove, kuri yra globali, nešanti kryžių, pasitikinti ir svetinga. (Vatikano radijas)