Katalikai Arabijos pusiasalyje

Tai užsieniečių Bažnyčia ir Bažnyčia užsieniečiams, iš viso pasaulio atvykstantiems imigrantams su ribotu leidimu gyventi. Jie čia tik dirba, jų integracija nėra trokštama ir drąsinama. Mūsų Bažnyčia yra piligrimų Bažnyčia, kontekste, kuriame religijos laisvė ir kulto laisvė yra apribotos, - žinių agentūrai „Apic“ birželio pradžioje duotame interviu pasakojo vyskupas Paul Hinder, Pietų Arabijos vikariato apaštalinis vikaras, kapucinų ordino narys, kilęs iš Šveicarijos. Nuo 2004 metų jis reziduoja Abu Dabio, Jungtinių Arabų Emyratų sostinės, šv. Juozapo katedroje.

Jis yra atsakingas už katalikų sielovada Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Omane ir Jemene. Šiaurės Arabijos vikariatui, kurio būstinė yra Bahreine, be pastarosios šalies jam priklauso Saudo Arabija, Kuveitas ir Kataras.

Arabijos pusiasalis prieš penkiasdešimt metų buvo neturtingas, o šiandien tai vienas iš pasaulio ekonomikos centrų, į kurį atvyko daugybė darbo imigrantų. Tarp jų ir katalikai, kurių yra apie tris milijonus. Vyskupas Hinder papasakojo apie jų gyvenimą.

Pirmiausia, tai iš tiesų darbo imigrantų gyvenimas. Kiekvienas turi gauti leidimą gyventi. Taip pat ir jis pats, kas trejus metus, sakė apaštalinis vikaras. Kai kurie Arabijos pusiasalyje gyvena jau ilgai, kai kurie čia yra gimę ar užaugę, bet niekas negali būti garantuotas, kad galės čia likti. Daug darbininkų nemoka kalbos ir bendrauja tik su kitais darbininkais, retai susipažįsta ar užmezga glaudesnius kontaktus su vietiniais. Net ir tie, kurie pradėjo savo verslus, gali tai daryti tik su vietiniu gyventoju, kuriam turi priklausyti bent 51 procentas akcijų.

Katalikai gyvena religijos laisvės ribojimo sąlygomis. Jungtiniuose Arabų Emyratuose nėra taip blogai, kaip Saudo Arabijoje, kur religijos laisvė praktiškai uždrausta, bet ir čia krikščioniški maldos namai negali turėti jokių išorinių religinių ženklų. Tačiau bent jau tarp parapijinių namų ar bažnyčios sienų krikščionys yra laisvi melstis, lankyti katechezę, kalbėtis apie tikėjimą. Didelė problema yra patalpų trūkumas. Šv. Juozapo katedra, kurioje telpa apie tūkstantį žmonių, yra per maža dabartinei bendruomenei. Per didesnes iškilmes į Mišias ateina apie 7 – 8 tūkstančius žmonių, savaitgalį katechezių klausosi virš 20 000 žmonių.

Visiškai yra draudžiama misijų veikla. Musulmonui draudžiama atsiversti į kitą religiją. Tik musulmonas, bet ne musulmonė, gali sudaryti santuoką su kito tikėjimo žmogumi. Šis gali išlaikyti savo tikėjimą, bet jų vaikai privalomai turi būti musulmonai. Reikia labai daug atsargumo ir išmintingumo. Pasak apaštalinio vikaro, jei pas jį ateina musulmonas, kuris sakosi norįs tapti krikščioniu, tai gali būti spąstai. O jei asmuo nuoširdžiai nori tapti krikščioniu, jam reiktų išvykti į šalį, kurioje egzistuoja religijos laisvė.

Yra krikščionių evangelikų, kurie sulaužo šias griežtas taisykles, tačiau jų veiksmų pasekmės krenta ant visų. Pavyzdžiui, keli iš jų meldėsi kartu su musulmone ligone, tačiau po to visiems krikščionims buvo uždrausta lankyti ligonius, taip pat krikščionis.

Katalikų bendruomenė Arabijoje, pasak kapucino, iš tiesų atspindi Bažnyčios „katalikiškumą“ – visuotinumą. Jai priklauso tikintieji iš viso pasaulio, tai nauja patirtis, tikra katalikybės laboratorija. Daugiau tikinčiųjų yra iš Filipinų, Indijos, Bangladešo, Pakistano, Šri Lankos, Libano, Palestinos. Irako, Sirijos ar Egipto. Nors oficialiai pietų Arabijos vikariato liturgija yra lotynų, jis taip pat rūpinasi sirų malabarų ir sirų malankarų, koptų katalikų, graikų – melkitų, maronitų, chaldėjų, armėnų it kitokių apeigų katalikais. Yra tiesa, kad ne visada šios bendruomenės gerai sutaria, beje, labiau hierarchai, nei kiti tikintieji. Tad reikia įveikti kalbos, apeigų, kilmės barjerus, reikia įveikti išskirtinumo tendencijas ir tarp pačių bendruomenių.

Bažnyčia Arabijoje, anot vyskupo Hinderio, stengiasi padėti tikintiesiems, kurie atsiduria sunkioje situacijoje, dažniausiai nematomoje turistams, matantiems išpuoštą ir prabangią Arabijos šalių gyvenimo pusę. Katalikams su anglikonams priklauso laivas, kuriuo yra aplankomi jūreiviai krikščionys, kuriems kartais net uždrausta išlipti ant žemės, yra lankomi ligoniai ar kalėjime už skolas atsidūrę žmonės. Šiose, kaip ir kitose situacijose, daug kas priklauso nuo valdžią turinčių musulmonų nuomonės.

Nepaisant įvairių krikščionių apribojimų, vyskupas Hinder perspėjo nesutapatinti Arabijos musulmoniškų visuomenių su islamistų fanatikų grupėmis, kaip kartais pasitaiko vakariečių tarpe. Iš tiesų, šios visuomenės pirmosios kenčia nuo ekstremizmo. Jungtinių Arabų Emyratų valdžia deda daug pastangų kovodama su ekstremistinėmis tendencijomis. Kita vertus, tam tikra arogancija galima laikyti vakarų visuomenių įsivaizdavimą, kad kovingas sekuliarizmas yra žmonijos evoliucijos viršūnė. (Vatikano radijas)