Kardinolas Alencherry: priešnuodis fundamentalizmui Indijoje yra pasaulietinė santvarka
Birželio viduryje tarpreliginio dialogo fundacija „Oasis“ Sarajeve surengė konferenciją
apie „Prievartos pagundą. Religijos tarp susitaikymo ir karo“. Vienas iš pranešėjų
buvo indų kardinolas George Alencherry, kuris kalbėjo apie savo šalį. Indija, milžiniška
šalis savo gyventojų skaičiumi ir teritorija, auganti ekonomika, taip pat yra didžiausia
demokratija pasaulyje. Tačiau ji taip pat patyrė tarpreliginio smurto, pastaruoju
metu joje augo induistiškas fundamentalizmas.
Pasak kardinolo Alencherry, Indija
nuo seniausių laikų pasižymi religijų tolerancijos ir santarvės kultūra, kurią galima
dokumentuoti ir iliustruoti jos istorija, jos valdovų ir lyderių pasisakymais. Viena
iš šventųjų induistų knygų „Bhagavad Gita“ skelbia, kad visi keliais veda link dievybės.
Trečiojo amžiaus prieš Kristų Indijos imperatorius Asoka religine tolerancija padarė
savo politika. Nors pats Asoka buvo budizmo skleidėjas Azijoje, labai gerbė kitas
religijas ir buvo įsitikinęs, kad „tas, kuris iškilmingai skelbia savo tikėjimą, bet
dėl prisirišimo savajam tikėjimui smogia kitų tikėjimams, didžiausią žaizdą padaro
savo paties religijai“. Panašiai 16 amžiaus imperatorius Akbar nurodė, kad kiekvienas
turi laisvai išpažinti tą tikėjimą, kuriam teikia pirmenybę.
Apie šią tolerancijos,
tikėjimų ir kultūrų sugyvenimo tradiciją kalba ir apaštališkasis palaiminimas „Apie
Bažnyčią Azijoje“, kuriame įvardijama ir pripažįstama šios tradicijos vertė.
Tačiau
greta šios tradicijos plėtojasi ir kita, prievartos tradicija. Nors būta ir ankstesnių
istorinių motyvų, moderniaisiais laikais ji yra iš esmės susijusi su 1947 metų Indijos
padalinimu, po kurio susikūrė dabartinės Indijos ir Pakistano respublikos. Prie šio
padalijimo smarkiai prisidėjo britų kolonizatoriai, norėję suskaldyti nepriklausomybės
judėjimą ir toliau išlaikyti savo įtaką. Tarp Indijos musulmonų ir induistų jau buvo
priešiškumas, Mogolų islamiškos imperijos užkariavimų palikimas. O praėjusio amžiaus
viduryje jis tapo atviru konfliktu, kuris kainavo daugybę gyvybių iš abiejų pusių,
daugybę beprasmių nusikaltimų. Abiejose bendruomenėse, induistų ir musulmonų, atsirado
radikalūs minties judėjimai, radikalūs susivienijimai, pasiruošę įvykdyti žmogžudystes
dėl menkų priežasčių. Tai tęsiasi iki pat šiandien, juo labiau, kad nuo 1951 metų
musulmonų bendruomenė išaugo keturiais procentais (14 procentų gyventojų) ir induistų
lyderiai į tai žiūri labai nepalankiai.
Dar kitas elementas buvo Kašmyro regiono
prijungimas prie Indijos. To paprašė kraštą valdęs induistų karalius, tačiau Pakistanui
atrodė, kad musulmonų daugumos regionas turi priklausyti jam. Dar kartą tai kainavo
tūkstančius gyvybių, o žmonės tapo pabėgėliais ir keliavo į vieną ar į kitą pusę,
priklausomai nuo religijos. 1961 metais dėl to kilo karas. 1993 ir 2006 metais Mumbajuje
islamo teroristai surengė didelius kruvinus išpuolius, dėl kurių žmonės dar labiau
pradėjo asocijuoti islamą su prievarta.
Taip pat induizmo viduje pradėjo vystytis
radikalios ideologijos, kurios skatina priešiškumą ne tik musulmonams, bet ir krikščionims.
Kardinolas Alencherry priminė 2008 metų išpuolius prieš krikščionis Orisos valstijoje,
kuriuos surengė didelės induistų fundamentalistų grupės.
Pasak kardinolo Alencherry,
padėtis tampa iš tiesų pavojinga tada, kai religija pradedama politizuoti. Indijoje
religija yra kiekvieno gyvenimo fakto ar reiškinio dalis. Pasinaudoti religija politiniams
tikslams politikus gundo tai, kad tai gali būti trumpas kelias į valdžią, į sėkmę.
Tačiau tai reiškia didžiulę griaunamąją jėgą visuomenėje. Religija tada iš tiesų tampa
ne sutaikančiu ir vienijančiu veiksniu, o pasidalijimų motyvu. Ir šiandien daug kas
to siekia: kuria nepasitikėjimą kitais tikėjimais, kurią melagingas nuoskaudas dėl
tariamų kitų grupių privilegijų, palengva pateisinant ir prievartą bei diskriminaciją.
Tai pasakytina ir to turi vengti visos pusės.
Visa tai silpnina Indijos demokratines
struktūras, konstatavo indų kardinolas. Siekiant išlaikyti religijų ir harmonijų santarvę,
pasak jo, reikia laikytis tos pasaulietiškos santvarkos principo, kuris yra įtvirtintas
Indijos konstitucijoje. Šis principas apriboja fundamentalizmą ir radikalizmą. Jis
nėra prieš religiją, priešingai, ją drąsina ir pripažįsta jos svarbą, tačiau tuo pat
metu grindžia religijų lygybę ir lygų religinių klausimų traktavimą valdžioje. (Vatikano
radijas)