Trečioji tarptautinė konferencija apie ekumenizmą: tiek akademinis pasirengimas, tiek kasdienė patirtis yra svarbūs

Ketvirtadienį baigėsi tarptautinė ekumenizmo puoselėtojų konferencija, vykusi Fairfieldo universitete, JAV, kurios dalyviai įsipareigojo toliau ieškoti vienybės ir susitaikymo tarp krikščionių bažnyčių. Šis trečiasis susitikimas tarsi nužymėjo dešimt metų nuo naujos ekumenizmo pakraipos, gimusios Daramo Katalikų studijų centre Šiaurės Anglijoje, raginančios kartu ieškoti, kokių dovanų dialoguojančios Bažnyčios gali pasisemti vienos iš kitų, kuo gali praturtinti kitokia Bažnyčios struktūra ir veikimo būdas – tai idėja, kuria remiasi ekumenizmo šalininkai, mėgindami atgaivinti po Vatikano II Susirinkimo vyravusį entuziazmą.

Kai kuriose vietose, ypač ten, kur jau ilgą laiką gyvuoja abipusis pasitikėjimas ir draugystė, metodika veikia gerai. Pavyzdžiui, bendra anglikonų ir Romos katalikų tarptautinė komisija didelį dėmesį skiria naujam dokumentui apie vadovavimą ir etinių sprendimų priėmimą abiejose bendruomenėse.

Tačiau kai kuriuose regionuose ekumenizmo tendencijos pasuko gana netikėta linkme. Pavyzdžiui, Afrikoje ekumeninį veikimą gerokai apsunkina sparčiai augančios įvairios nepriklausomos vietinės krikščionių bendruomenės. Taip pat ir Azijoje, kur krikščionys dažniausiai yra kukli mažuma, diskusija apie bažnytines reformas užtemdoma raginimais bendradarbiauti praktiniame lygmenyje.

Nėra vieno bendro sprendimo, kuris padėtų vienareikšmiškai išspręsti sudėtingus įvairių bažnyčių ir krikščionių bendruomenių santykius. Tai, kas tinka vienos šalies kontekste, gali būti neįmanoma kitoje, kur įtempti santykiai apsunkinami giliai įsišaknijusių kultūrinių, etninių, istorinių ir kalbinių skirtumų.

Kita vertus, ekumeninis švietimas, ugdymas yra raktinė grandis, užtikrinanti pažangą bet kokiame kontekste, kur viena šalia kitos gyvena ir darbuojasi skirtingos krikščioniškos bendruomenės. Kaip galime įveikti „pasidalijimo skandalą“, jei dauguma kunigų, pastorių ir vadovų studijų metais negavo jokios praktinės patirties ar teorinių žinių apie bendrą krikščionišką paveldą?

Be to, nors akademinis pasirengimas labai svarbus, niekas neprilygsta asmeninei patirčiai tų šeimų, kurios kasdien susiduria su tarpkonfesiniais iššūkiais pripažįstant ir keičiantis skirtingumo dovanomis, o jų vaikai gali būti pavyzdžiu, kaip skirtingumuose pražysta vienybė. Tokios poros tampa vienybės, kurios siekia bažnyčios, simboliu ir nepamainomu indėliu visam ekumeniniam judėjimui. (Vatikano radijas)