Kristaus žengimas į dangų – šeštinės

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. (Mt 28, 16-20)

ATĖJĘS PAS MUS, mons. Adolfas Grušas:

Kas yra Tas, kuris žengia į dangų? Tai Dievas, prisiėmęs kryžių, kad mūsų kentėjimuose užžiebtų prisikėlimo kibirkštį, griaunantis mūsų dvasios kalėjimų sienas. Tai mūsų Dievas, vedantis mus iš nelaisvės!

Žemėje Jėzus praktiškai nepalieka nieko: vienuolika išsigandusių ir pasimetusių vyrų, būrelį drąsių ir ištikimų moterų. Visi jie tris metus vaikščiojo kartu su Viešpačiu, klausėsi Jo pamokymų, gal nedaug ką tesuprato, bet labai jį pamilo ir niekada nepamirš.

Kaip tik šiems, vis dar abejonėse tebeskendintiems žmonėms, mūsų visų silpnumui Viešpats patiki pasaulį ir Evangelijos žinią. Tai nepaprasto pasitikėjimo ženklas: Dievas tiki, kad mes, kad kiekvienas iš mūsų sugebės būti raugu ir net ugnimi, kad išmokysime mums patikėtus žmones pamilti Evangeliją ir atgimti Dievo artumoje. Viešpats, žengdamas į dangų, primena savo mokiniams vieną svarbų dalyką: mąstyti giliau, žvelgti toliau, nes visas pasaulis patikėtas mums.
Klausydami Jėzaus žodžių negalime nepastebėti vieno keisto išsireiškimo. Jis sako: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“, o paskui prideda: „Tad eikite…“ Menkas žodelis „tad“, šiuo atveju atrodo nelogiškas. Jėzus nesako: „Man duota visa valdžia, todėl aš padarysiu ir tai, ir dar tai…“ Ne, Jis sako: „Man duota visa valdžia, todėl viską darykite jūs“.

Klystume, jei šiuose Viešpaties žodžiuose mėgintume įžvelgti valdovo įsakymą pavaldiniams. Jėzui savaime suprantama ir Jis bando tai išsakyti apaštalams, kad mums, jaučiantiems Jo artumą, priklauso visa. Mums priklauso viskas, tame tarpe ir Jėzaus gyvenimas, Jo mirtis, prisikėlimas ir visa Jo galybė! Mes nesame to užsitarnavę, tačiau gauname, nes tapome apgaubti Meilės, kuri myli, kai tam, atrodytų, nėra jokių motyvų. Jėzus atėjo ne todėl, kad žmonės buvo pridarę daug nuodėmių ir juos reikėjo gelbėti, bet todėl kad Dievas myli žmones…

„Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones,“- sako Viešpats. Koks tokio paliepimo tikslas? Ar tai reiškia, kad Jėzus nori, kad po Jo vėliava susirinktų kuo daugiau pamaldžių žmonių? Visiškai ne. Vienintelis Jėzaus troškimas – tai noras, kad visame pasaulyje išplistų meilė. Jis, mylėdamas žmones, pasiaukojo už juos, atidavė save, o dabar siunčia mokinius į pasaulį pas kitus žmones, kad ir jie išmoktų mylėti Dievą bei vienas kitą. Tai reiškia: „Eikite, neškite dangaus aromatą į tuos gyvenimus, su kuriais susidursite, mokykite mylėti, padėkite žmonėms pasinerti į Dievo gyvenimą“.

Viską įprasmina paskutiniai Jėzaus žemėje ištarti žodžiai, kuriuos kiekvienas privalome saugoti savo širdyje, kaip patį didžiausią lobį: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Tai ir yra žengimas į dangų: ne užkopimas į viršų, tarsi kokiomis kopėčiomis, ne išvykimas į nesuvokiamas tolybes, kaip tai kartais atrodo, pradėjus mąstyti apie kosmoso platybes. Nuostabiu ir nepaaiškinamu būdu didybėje esantis Dievas ateina, kad apsigyventų pačiame mažiausiame. Jėzus yra virš visų kūrinių ir visuose kūriniuose, teikdamas visiems gyvenimo pilnatvę.

Jis yra ir manyje…