Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų;
aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius,
– Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta.
O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais
– ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite,
nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu savo
Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas
tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“.
(Jn 14,15-21)
MYLĖTI IR GYVENTI, Mons. Adolfas Grušas
„Jei mane
mylite,- jūs laikysitės mano įsakymų,“- sako apaštalams Jėzus. Viskas prasideda nuo
jautrių ir pagarbos kupinų žodžių: „Jei mane mylite“. Tas „jei“ yra tarsi atskaitos
taškas, paprastas, laisvas ir keliantis pasitikėjimą. Čia kalbama ne apie paliepimą
ar prievartą („privalote laikytis“), bet apie paprastą fakto konstatavimą: jei mylite,
jūs įžengsite į naują pasaulį. Tai galime paliudyti, remdamiesi savo pačių patirtimi.
Kai žmogus myli, tada nušvinta saulė, visi darbai atliekami lengvai, su užsidegimu
ir džiaugsmu. Gyvenimas tada tampa panašus į pražydusią gėlę…
Jėzus sako mokiniams:
„Jūs laikysitės mano įsakymų“. Jėzaus įsakymai tokie yra ne todėl, kad Jis mums kažką
liepia, bet todėl, kad tame telpa Jis pats ir visas Jo gyvenimas. Jei mylite mane,
gyvensite kartu su manimi,- tokia yra jų prasmė ir tikslas! Jei myli Kristų, Jis gyvena
tavo mintyse, žodžiuose ir juos perkeičia, o tu pradedi pažinti tą laisvės, ramybės,
atleidimo, padengtų stalų ir draugiškų apsikabinimų, gerų santykių ir gyvenimo grožio
jausmą, pradedi gyventi gerą, gražų ir palaimingą Kristaus gyvenimą. Tikriausiai apie
tai mąstė šventasis Augustinas, ištaręs savo garsiuosius žodžius: „Mylėk ir daryk,
ką nori“. Jei myli, niekuomet negalėsi sužeisti, išduoti, apiplėšti, įskaudinti ar
išjuokti. Jei myli, negalėsi elgtis kitaip, kaip tik padėti, priimti, laminti. Taip
atsitinka dėl to vidinio mumyse esančio ir priimto įstatymo, kuris yra reiklesnis
už bet kokias išorines normas: mylėk, o paskui eik ten, kur tave veda širdis.
Savotiškoje,
jaudinančioje, bet drauge įtikinančioje monotonijoje Jėzus septyniskart šio sekmadienio
Evangelijos ištraukoje pakartoja: jūs manyje, aš jumyse, būsiu su jumis, ateisiu pas
jus… Šiais žodžiais Jis atskleidžia apaštalams savo svajonę apie bendrystę.
Aš
esu Tėve, jūs manyje, aš jumyse,- tai reiškia: vienas kitame, susivieniję, paskendę
vienas kitame, be galo artimi. Jėzus ieško sau vietos mūsų širdyje. Esame šakelės,
sujungtos su vynmedžiu, saulės spinduliai, žiežirbos milžiniškame gyvenimo lauže,
gaivaus vėjo gūsiai… Šį suvokimą dar labiau sustiprina Jėzaus pažadas: „Nepaliksiu
jūsų našlaičiais“. Nesame našlaičiai ir niekada jais nebūsime, niekuomet neliksime
užmiršti, niekas mūsų negalės atskirti nuo Dievo. Kristaus buvimas nėra tikslas, kurį
dar turime pasiekti, nėra mums tolimas. Šis buvimas jau yra mums duotas, yra mūsų
viduje, jis neišnyksta,- tai niekuomet neišsenkantis šaltinis.
Daugelis suvokia
tikėjimą kaip kelionę link trokštamo ir dar nepasiekto tikslo, kai kam tai atrodo
tarsi prarastos laimės ilgesys, kurį tikėjimas padeda išgyventi. Jėzus ryžtingai atmeta
tokią pažiūrą. Jis mūsų tikėjimą pagrindžia pilnatve, o ne tuštuma, dabartimi, o ne
praeitimi, meile Gyvajam, o ne ilgesiu. Mes jau esame Dieve taip, kaip vaikas yra
motinos įsčiose. Ji, nors ir nematydama, tūkstančiais būdų patiria jo buvimą, savimi
jį saugodama, šildydama, maitindama, globodama…
Tada mums tampa aiškus ir Jėzaus
išsakytas tikslas: „Aš gyvenu ir jūs gyvensite“. Gyventi – tai Dievo pašaukimas, Jėzaus
svarbiausias siekis, nes Jis atėjo, kad mums duotų gyvenimą. Gera žinoti, jog tikėjimo
vertės įrodymas slypi jo galioje perkeisti ir saugoti žmoniją, gyvenimą, jo pilnatvę.