Paskelbta palaimintąja Speranza di Gesù, Gailestingosios Meilės apaštalė
Šeštadienį Kolevalencoje (Italijos Umbrijos regione) paskelbta palaimintąja ispanė
vienuolė Speranza di Gesù (1893-1983), jos pasaulietinis vardas - Marija Josefa Alhama
Valera. Kelių kongregacijų steigėjos, visą gyvenimą praleidusios Italijoje, iniciatyva
pastatyta žymi Gailestingosios Meilės šventovė šalia Romos bei Kolevalencos šventovė
Umbrijoje, vadinama „Mažuoju Lurdu“. Pasak kard. Angelo Amato, Šventųjų skelbimo
kongregacijos prefekto, visas naujosios palaimintosios gyvenimas buvo kelias vedęs
link šventumo. Ji jautė ypatingą pamaldumą Gailestingajai Meilei. Vykdyti Dievo valią,
pasitikėti Apvaizda, mylėti Nukryžiuotąjį, simbolizuojantį Gailestingąją Meilę, buvo
motinos Speranzos gyvenimo tikslas. Ji sekė dieviškuoju Atpirkėju, dangiškojo Tėvo
paklusniu Sūnumi. Remdamasi šiuo tikėjimu ji perėjo tamsius blogio, nesusipratimų
ir pažeminimo tunelius, kurie išgrynino ir sustiprino jos pasiryžimą. Jėgų suteikdavo
viltis, kuri padėjo jai mylėti, atleisti. Viešpats prašė iš jos didelių dalykų, ir
ji atsiliepdavo su neišsenkančiu pasitikėjimu į Apvaizdą, kad ne ji, o Dievas vykdo
savo stebuklus. Ji mėgdavo kartoti ispanų patarlę: „Kas užsako, tas moka“. Taigi jei
Dievas nori, kad kažką padarytume, jis turi tuo ir pasirūpinti.
Motina Speranza
buvo vilties nešėja, ypač vargšams, apleistiesiems. Stengėsi dėl jų, dovanodavo pinigus,
maistą, drabužius, laiką, darbą, padėdavo kaip įmanydama. Jos karitatyvinė meilė buvo
konkreti: priimdavo šeimas, neturinčias pastogės, rūpinosi sužeistais kareiviais,
nekreipdama dėmesio į jų tautybę ar politinius įsitikinimus. Baigiantis Antrajam pasauliniam
karui atidarė valgyklą, kur kasdien pamaitindavo daugiau nei tūkstantį žmonių.
Jos
artimo meilė reiškėsi gailestingumo darbais – tiek fiziniais, tiek dvasiniais. Ir
čia ji priimdavo visus, guosdavo, atleisdavo, mokydavo. Tuos, kurie ją šmeiždavo ar
nepritardavo, vadindavo „geradariais“, nes per juos siunčiamas dar didesnis pasišventinimas.
Persekiojimai jai buvo meilės mokykla. Ypatingai meldėsi ir atgailaudavo už kunigų
pasišventimą, šventumą. Įsteigė Gailestingosios Meilės vaikų kongregaciją, kuri padėtų
kunigams patiriantiems materialinių ir dvasinių sunkumų.
Pasak beatifikacijos
bylos postulatoriaus kun. Pietro Riva, naujoji palaimintoji buvo tvirto charakterio.
Ši dvasinė stiprybė leido jai atlaikyti daugybę sunkumų, ypač iš bažnytinės valdžios
pusės, kuri buvo sustabdžiusi jos, kaip vyresniosios įpareigojimus keliems metams.
Ji tapo viena ryškiausių XX a. Gailestingosios Meilės apaštalių šalia Švč. Kūdikėlio
Jėzaus Teresės, Faustinos Kovalskos, Margaritos Marijos Alakok. Ji ragina mus atrasti
savo pašaukimą šventumui, nes pasauliui vis labiau reikia šventų žmonių, kurie mokėtų
nugalėti blogį gerumu.
Stebuklas, leidęs užbaigti jos beatifikacijos bylą –
tai stebuklingas berniuko, kentėjusio nuo maisto netoleravimo išgijimas. (Vatikano
radijas)