Popiežius susitiko su didžiuoju Jeruzalės muftijumi ir Musulmonų tarybos pirmininku

Pirmadienį Šventasis Tėvas tęsė savo piligriminę kelionę Šventojoje Žemėje, Jeruzalėje. Ji prasidėjo Mečečių aikštėje. Čia stovi dvi musulmonų bendruomenei itin svarbios ir istorinės mečetės: Uolos Kupolo mečetė ir al-Aqsa mečetė. Pirmoji yra seniausias islamiškas statinys Šventojoje Žemėje, ji buvo pastatyta 640 metais, o 687 metais perstatyta, gerokai išplėsta – tai dabartinė didelio grožio mečetė.

Al-Aqsa mečetė taip pat labai brangi musulmonams, ji yra vienas iš pagrindinių musulmonų piligrimų centrų, po Mekos ir Medinos mečečių. Jos pavadinimas arabiškai reiškia „tolimiausioji“. Tai, pagal tradicija, yra tolimiausioji vieta, kurioje apsilankė pranašas Mahometas, vieną naktį čia atskraidintas sparnuotos kumelės, kuri vėliau jį pakėlė į dangų. Jos seniausieji mūrai siekia VIII amžių.

Prie Uolos Kupolo mečetės atvykusį popiežių pasitiko Muhammad Ahmad Husayn, didysis Jeruzalės muftijus, aukščiausias musulmonų sunitų autoritetas šiame šventajame mieste, ir Musulmonų tarybos pirmininkas.

Abu musulmonai pasitiko Pranciškų svetingais žodžiais. Didysis muftijus sakė, kad Jeruzalėje musulmonai ir krikščionys gyvena bendrystėje taip, kaip nurodo ir Koranas. Jis pabrėžė, kad kalifas Omaras pastatė Uolos Kupolo mečetę greta Prisikėlimo bazilikos, pabrėždamas abipusę pagarbą, nepanaikindamas krikščioniško tikėjimo praktikavimo vietos. Tačiau abu musulmonų lyderiai taip pat pasiskundė dėl Izraelio valdžios veiksmų, sakydami, kad jie varžo musulmonų laisvę atvykti ir laisvai melstis prie mečečių.

Savo atsakomojoje kalboje Pranciškus kalbėjo apie Abraomo figūrą, kuri gerai pažįstama tiek žydams, tiek krikščionims, tiek musulmonams. Nors ir skirtingais akcentais, visiems tai yra tėvas tikėjime, kurio pavyzdžiu reikia sekti. Abraomas paliko savo žmones ir leidosi į piligriminę kelionę, į dvasinį nuotykį, kuriam jį pašaukė Dievas, remdamasis Dievo duoto pažado viltimi.

Tai buvo Abraomo aplinkybės, tokios turi būti ir mūsų dvasinės nuostatos, - sakė Pranciškus. – Niekad negalime manytis sau pakankami, savo gyvenimo šeimininkai; negalime išlikti uždari, saugūs savo įsitikinimuose. Priešais Dievo slėpinį visi esame skurdūs, visi turime jausti pareigą išeiti iš savęs, paklusti Dievo kvietimui, atviri tai ateičiai, kurios Jis nori mums.

Šioje žemiškoje piligrimystėje nesame vieni, pakelyje sutinkame ir kitus brolius tikinčiuosius, su kuriais kartais dalinamės bendru keliu, kartais bendru ir atgaivinančiu poilsiu. Toks, pasak Šventojo Tėvo, jam buvo ir šio pirmadienio rytas, kurį jis išgyvena su dėkingumu. Jis džiaugėsi galėdamas sustoti su broliais musulmonais, priimti jų svetingumą. Jo piligrimystė Šventojon Žemėn nebūtų buvusi pilna be susitikimo su asmenimis ir bendruomenėmis, kurios gyvena šioje Žemėje.

Abraomo kelionė, pridūrė popiežius, taip pat buvo pašaukimas teisingumui. Dievas norėjo, kad Abraomas būtų tikras jo liudytojas, to jis nori iš tikinčiųjų ir šiandien: kad jie būtų taikos ir teisingumo, gailestingumo ir dvasios didybės liudytojais. (Vatikano radijas)