Mišios Vakarienbutyje: Čia gimė Bažnyčia, iš čia ištekėjo šventumo upė (+video)
Vienas paskutinių, visą šią trumpą popiežiaus Pranciškaus kelionę į Šventąją Žemę
vainikavusių įvykių buvo Mišios Vakarienbutyje, tame „aukštutiniame kambaryje“, kuriame
Viešpats įteigė Eucharistijos sakramentą, kuriame mokiniai rinkdavosi maldai kartu
su Marija, kuriame jie gavo Šventosios Dvasios dovaną.
Vakarienbučio patalpa
nedidelė. Po daugelio perstatymų, dabartinis Vakarienbutis – tai maždaug pusantro
šimto kvadratinių metrų menė su kolonomis. Ši patalpa priklauso Izraelio valstybei,
ją galima lankyti, bet Mišios čia neaukojamos. Popiežiaus apsilankymo proga padaryta
išimtis. Pirmadienio vakare popiežius Pranciškus, jį lydintys bendradarbiai ir viso
Artimųjų Rytų regiono katalikų vyskupai Vakarienbutyje aukojo Šventosios Dvasios atsiuntimo
iškilmės Mišias.
Tai didelė Viešpaties dovana, kad galime susitikti čia, Vakarienbutyje,
- pradėjo Pranciškus homiliją, - ir švęsti Eucharistiją, čia, kur Jėzus su apaštalais
valgė Paskutinę vakarienę, čia, kur pasirodė jiems prisikėlęs, čia, kur ant Marijos
ir mokinių nusileido Šventosios Dvasia galia. Čia gimė Bažnyčia, iš čia ji išėjo su
laužoma duona rankose, su Jėzaus žaizdomis akyse, su meilės Dvasia širdyje. Išeiti,
nereiškia užmiršti. Išeinanti Bažnyčia saugo atminimą to, kas įvyko. Dvasia Globėja
jai primena kiekvieną žodį ir gestą, paaiškina prasmę.
Vakarienbutis mums
primena tarnavimą, kojų nuplovimą, kuriuo Jėzus davė pavyzdį savo mokiniams. Nuplauti
vieni kitiems kojas, - kalbėjo Popiežius, - reiškia vieni kitus priimti, mylėti, vieni
kitiems tarnauti, reiškia tarnauti vargšui, ligoniui, atstumtajam, tam, kuris man
nepatinka. Vakarienbutis mums primena Eucharistijos auką. Kiekvienoje Eucharistijoje
Jėzus save aukoja Tėvui už mus, kad mes galėtume su juo vienytis, aukoti Dievui mūsų
gyvenimus, mūsų darbą, džiaugsmus ir skausmus, viską aukoti kaip dvasinę auką. Vakarienbutis
mums primena draugystę. „Aš jus draugais vadinu“. Mes esame Viešpaties bičiuliai.
Tai pats didžiausiais dalykas kokį gali patirti krikščionis, ypač kunigas. Vakarienbutis
primena atsisveikinimą su Viešpačiu ir pažadą, kad vėl su juo susitiksime. Jėzus mūsų
neapleidžia, nepalieka vienų, jis eina pirma mūsų į Tėvo namus, jis nori ir mus su
savimi pasiimti. Vakarienbutis primena ir išdavystę. Kiekvienas galime tapti išdaviku.
Nežiūrėkime į kitą, neteiskime, kai patys savo nuodėmėmis išduodame Jėzų.
Vakarienbutis
mums taip pat primena dalijimąsi, brolybę, darną, taiką tarp mūsų. Kiek meilės ir
gėrio iš čia ištekėjo, kaip upelis, kuris vis platėja ir tampa didele upe. Visi šventieji
iš čia sėmėsi; plačioji šventumo upė ištekėjo iš čia, iš Kristaus Širdies, iš Eucharistijos,
iš jo Šventosios Dvasios
Galiausiai, - sakė Šventasis Tėvas, - Vakarienbutis
mums primena gimimą naujos šeimos, Bažnyčios, kurią įsteigė prisikėlęs Jėzus. Ši šeima
turi Motiną, Švenčiausiąją Mergelę. Krikščionių šeimos priklauso šiai didžiajai šeimai,
joje gauna šviesos ir jėgų kelionei per gyvenimo sunkumus ir atsinaujinimui. Į šią
didžiąją šeimą kviečiami visi Dievo vaikai, visos tautos ir kalbos, visi broliai,
vaikai vieno Tėvo, kuris yra Danguje.
* * *
Mišios Vakarienbutyje buvo
vienas paskutinių Popiežiaus vizito Šventojoje Žemėje momentų. Joms pasibaigus laukė
jau tik trumpas neformalus atsisveikinimas su Izraelio vadovais Tel Avivo oro uoste
ir kelionė atgal į Romą. (Vatikano radijas)