Tautų šventė Romoje: „Turtingumas, kurį turime priimti“

Trečiąjį gegužės sekmadienį Šv. Jono Laterane aikštė pasipuošė įvairiomis spalvomis, simboliškai atspindėjusiomis įvairių pasaulio šalių vėliavas. Taip paminėta XXIII Tautų diena Romoje, kuria siekiama labiau atskleisti katalikiškų migrantų bendruomenių tikėjimą ir kultūrą, Romos multikultūriškumą. Šventę organizavo misionieriai skalabrinai, Caritas ir Migrantų centrai, bendradarbiaudami su Romos savivaldybe ir daugybe institucijų, kurios rūpinasi migrantais. Šventės iniciatorius – Romos vikariatas, popiežiaus vyskupija. Taigi tai ir simbolinis liudijimas visiems Romos gyventojams.

Vienas ryškiausių šventės akcentų – Lampedūzos kryžius, padirbintas iš prie šios salos pakrančių nuskendusių valčių nuolaužų, simbolizuojantis tragišką kai kurių migrantų likimą. Šis kryžius buvo naudojamas popiežiaus vizito Lampedūzos saloje Mišių metu.

Šios Tautų šventės proga Šv. Jono Laterane bazilikoje aukotų Mišių homilijoje Popiežiškosios Teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Peter Kodwo Appiah Turkson kalbėjo apie migrantų, keliauninkų misiją. Pasak jo, migrantas ne tik palieka namus, ieškodamas geresnio prieglobsčio. Tai gali būti ir misionieriaus patirtis: žmogus pats tampa stokojančiu, palieka namus ir žemę, kad galėtų praturtinti kitus. „Nepaisant mūsų skirtingumų, šiandien mes liudijame savo kaip „keliaujančios šio miesto katalikų bendruomenės“ vienybę. Mus vienija tai, kad esame migrantai, tai yra žmonės, palikę savo namus ir gimtuosius kraštus, o dabar šį miestą pasirinkome kaip savo namus“, - kalbėjo kardinolas Turkson bazilikoje, sausakimšoje nuo spalvų, veidų ir balsų iš viso pasaulio.

Renginio temos „Turtingumas, kurį turime priimti“ prasmę paaiškino šventės kuratorius kunigas Gaetano Saracino. Jo teigimu, dažnai į migraciją žvelgiama su tam tikru nusistatymu, susiejant su, pavyzdžiui, nusikalstamumu. Tačiau taip nėra: imigracija yra stuktūruota. Atvykę iš svetur žmonės gyvena su mumis, dirba su mumis, jų vaikai eina į tas pačias mokyklas su mūsų vaikais, jie priklauso tai pačiai tikinčiųjų bendruomenei. Taigi tai įvairovės turtas, grožis, kurie neturi tapti vien skirtumais. Ir kviečiami priimti šį turtą visi – tiek stovintys vienoje durų pusėje, tiek kitoje. Pasak kunigo Saracino, kyla pavojus, kad mūsų gražūs ketinimai mylėti kitą gali likti tik žodžiais. Tai taps tikra tik tada, kai „kitas“ galės pats spręsti savo likimą. Tai didysis šios dienos iššūkis.

Šventė, kurioje dalyvavo keliasdešimt tūkstančių žmonių iš penkiasdešimties šalių, buvo gausiai pripildyta renginių, pasirodymų, paviljonų, etninių patiekalų degustacijų, spektaklių, tautinių pasirodymų. (Vatikano radijas)