Rabinas Abraham Skorka. Šventoji Žemė: taikos keliai

Popiežiaus Pranciškaus kelionės į Šventąją Žemę išvakarėse popiežiaus bičiulis rabinas Abraham Skorka dienraštyje „L‘Osservatore Romano“ paskelbė straipsnį, kuriame pasidalijo mintimis apie ilgus šimtmečius žydų brandintą svajonę sugrįžti į Izraelį ir šios svajonės įsikūnijimą. Rabinas, pats lydėsiantis popiežių būsimo vizito metu, pabrėžia ir žydų-krikščionių dialogo svarbą. Pristatome šio straipsnio santrauką.

Po kelių dienų, su Viešpaties pagalba, popiežius Pranciškus lankysis Šventojoje Žemėje.
Piligrimystės, kaip popiežius pavadino šią kelionę, sąvoka biblinėje tradicijoje nurodo į tris kartus metuose, kai kiekvienas žydas keliaudavo į Jeruzalę stoti Viešpaties akivaizdon. Todėl vykti į Šventąją Žemę reiškia savistabos, vidinių įžvalgų veiksmą, nes šioje žemėje įspaustas tiek žydų, tiek krikščionių dvasingumo šerdies pėdsakas.

Kita vertus, nuo XIX a. II pusės žydai mėgino atkurti savo daugiatūkstantmetę istoriją Izraelio žemėje. Europoje mezgėsi blogio apraiškos, kurios vėliau pasireiškė bauginančiu būdu. Antisemitiniai proveržiai paskatino žydus palikti žemyną. Daugelis rado geresnes sąlygas Amerikoje, kiti manė, jog atėjo laikas grįžti į Sioną. Pranašų knygose minimas grįžimas į protėvių žemę išliko tautos sąmonėje ir įsipareigojimas jo siekti buvo perduodamas iš kartos į kartą. Tad judėjimas, kuris puoselėjo viltį grįžti į Izraelį, buvo pavadintas sionizmu. Kurti naują gyvenimą nykioje to meto Palestinoje, tolimoje ir apleistoje Osmanų imperijos teritorijoje buvo sudėtingas sprendimas. Jo ėmėsi jauni pionieriai. Šimtmečiais žydai kalbėdavo savo svarbiausią maldą žvelgdami Jeruzalės kryptimi, melsdami, kad ji būtų atstatyta ir į ją grįžtų tiek tauta, tiek Dievas. XIX a. pabaigoje daugelis žydų jautė pareigą atstatyti praeities griuvėsius, aktyviai prisidėti, kad maldos prašymai taptų tikrove.

Vienas tų jaunuolių, prisijungusių prie sionistų siekio, buvo Martinas Buberis. Viename savo veikale jis rašė apie tai, kiek daug reiškia Izraelio žemė žydų tautos santykyje su Dievu. Kai kurie norėjo aktyviai politiškai perkeisti tas dykumos ir pelkių žemes į žydintį sodą tautai, kiti tik mėgino išspręsti „žydų problemą“, ieškodami kitų vietų, kur tikėjosi geresnių sąlygų. Buvo parengtas migracijos planas, kurio tikslas buvo Argentina. Didžioji Britanija tuo tarpu pasiūlė žydams įsikurti viename Ugandos regione. Tačiau daugumos žydų atsakas buvo siekis grįžti į Sioną. Šią nuostatą ypač rėmė kovojantys už stiprią tautinę tapatybę, palaikantys socialistų ideologiją. Buberis jiems pritarė, tačiau suprato, kad reikia žengti toliau siekiantį žingsnį. Pasak jo, pilnai grįžti į Sioną reiškė ne tik grįžti į tą žemę, kurią Dievas jiems paskyrė, tačiau atkurti Izraelio sandorą su Dievu. Protėvių žemės atgavimas susijęs su tautos dvasios atgimimu. Pilnai sugrįžti į Sioną reikia taikos, kuri leistų tautai nebesirūpinti vien gynyba, o įgalintų pažvelgti į vidų. Tad laukia iššūkis nuoširdžiai stengtis, kad regione smurtą pakeistų dialogas, brolybės pripažinimas pakeistų neapykantą.

Žydų tauta Izraelyje ir visame pasaulyje laukia iš popiežiaus gestų, kurie paliktų neištrinamą žymę ir įkvėptų tiesti kelius, kurie padėtų įgyvendinti pranašišką svajonę: kad Sionas būtų pasaulinis taikos epicentras. Kita vertus, trokštama gilesnio susitaikymo ir dialogo, kurį pradėjo Nostra aetate dokumentas. Per pastaruosius penkiasdešimt metų žydai ir katalikai nuėjo ilgą kelią, laukiantį tęstinumo, kuris leistų Romai priartėti prie Jeruzalės ir atvirkščiai. Atsitolindami nuo bet kokios išraiškos, vedančios į sinkretizmą, turime vienytis kurdami vaisingą brolišką dialogą, rašo rabinas Skorka. Ilgametis popiežiaus bičiulis straipsnio pabaigoje pažymi, kad kai popiežius Pranciškus stovės prie Šventyklos sienos, bejėgiškai liudydamas Jėzaus veiklą ir kančią, šalia jo budės žydų tauta. Kaip ir praeityje, ji bandys pasirodyti Viešpaties akivaizdoje pasiūlydama geriausiąją auką: vietą žemėje, kurią jis pilnai gali palaiminti savo ramybe. (Vatikano radijas)