Pirmadienio vidudienį popiežius Pranciškus susitiko su Romos popiežiškųjų kolegijų
ir kunigų namų rektoriais bei studentais kunigais. Su jais Šventasis Tėvas praleido
pusantros valandos, paprastai ir spontaniškai atsakydamas į klausimus, kuriuos jam
uždavė jauni kunigai.
Kunigas Ignacas iš Filipinų klausė – ką kunigui reiškia
būti lyderiu, vadovu? Kaip tapti lyderiu? Yra tik vienintelis kelias, - atsakė Pranciškus,
- tarnavimas. Gali turėti daug savybių, bet jei nesi tarnas, tavo lyderystė smuks,
bus nereikalinga, nesuburs žmonių. Tik tarnystė. Atsimenu apie vieną gerą dvasios
tėvą: pas jį ėjo tiek žmonių, kad kartais neturėjo laiko visam brevijoriui. Tad naktį
eidavo pas Viešpatį ir sakydavo: „Bet, Viešpatie, pažvelk: nevykdžiau Tavo valios,
bet ir savos nevykdžiau. Vykdžiau kitų valia?“. Taip abu, Viešpats ir jis, vienas
kitą paguosdavo...Tarnavimas, daug kartų, yra vykdyti kitų valią. Vienas kunigas,
kuris dirbo labai vargingame kvartale, vargingame mieste, sakė: „Man reikėtų uždaryti
duris ir langus, nes daugybė ateina manęs paprašyti: tai dvasinės pagalbos, tai materialinės.
Kartais galėčiau panorėti užsidaryti. Bet tai nebūtų iš Viešpaties“. Ir tai tiesa:
jei nėra tarnavimo, negali vesti tautos. Ganytojas turi padėti tautai augti, eiti.
Vakarykščiame skaitinyje mano sudomino Evangelijos žodis „stumti“. Ganytojas tarsi
stumia savo avis, kad jos eitų ieškoti žolės. Tarsi jėga jas veja: eik, eik, eik!
Ganytojas, kuris augina savo tautą. Kartais jis turi eiti pirma, ištirti kelią. Kartais
turi ateiti į vidurį, kad matytų kas dedasi. Daug kartų turi eiti iš paskos, kad padėtų
paskutiniams ir kad sektų iš paskos avių, kurios užuodžia kur gera žolė.
Popiežius
priminė šv. Augustino homiliją, remiantis pranašu Ezekieliu, „De pastoribus“ apie
ganytojo pavojus: išnaudoti avis, kad prisivalgytų ir kad apsirengtų. Mėsa ir vilna.
Reikia skaityti šią gražią homiliją apie dvi ganytojų nuodėmes, apie pinigus, praturtėjimą
ir puikybę. Tai ganytojai, kurie manosi esantys virš savo tautos, yra atitolę...Ganytojai-kunigaikščiai
ir ganytojai-piniginių reikalų tvarkytojai. Tiesa, kad ganytojas, kuris ieško tik
savęs, pinigų ar puikybės keliu, nebėra tarnas, jis nebeturi lyderystės. Nuolankumas
turi būti ganytojo ginklas. Nuolankus ir paslaugus. Ne, nėra lengva būti nuolankiu,
kukliu. Tačiau puikybė, kaip sakydavo dykumos tėvai, yra kaip svogūnas. Jautiesi iškilus,
bet kai pradedi, tarsi svogūną, laupyti savo puikybę, vieną sluoksnį po kito, galiausiai...nelieka
nieko.
Nelengva kunigui atsikratyti puikybės, bet Dievo tauta atleidžia daug
dalykų. Tau atleidžia, jei paslydai su jausmais. Tau atleidžia, jei paslydai su vynu.
Tačiau neatleidžia, jei esi ganytojas, prisirišęs prie pinigų, jei esi išpuikęs ir
blogai elgiesi su žmonėmis. Pinigai, tuštybė ir puikybė: trys laipteliai link visų
nuodėmių. Dievo tauta supranta mūsų silpnybes, jas atleidžia, bet šių dviejų ne...Reikia
kovoti, kad neturėtume šių dviejų defektų.
Kunigo tarnystė taip pat turi būti
vykdoma su asmeniška meile žmonėms. Apie vieną kleboną, - šypsodamasis pasakojo popiežius,
- girdėjau taip: šis žmogus žinojo visų kvartalo žmonių vardus. Taip pat ir šunų vardus.
Ir tai gražu, jis buvo arti. Pažinojo kiekvieną, žinojo šeimų istorijas, žinojo viską.
Ir padėjo. Artumas, tarnavimas, nuolankumas, neturtas ir auka. Atsimenu senus Buenos
Airių klebonus, kai dar nebuvo mobilių telefonų ir automatinio atsakovo: jie miegodavo
greta laidinių telefonų. Niekas nemirdavo be sakramentų. Juos pakviesdavo bet kurią
valandą, jie atsikeldavo ir eidavo. Tarnavimas...Būdamas vyskupu kentėdavau, kai paskambindavau
į parapiją ir atsakydavo autoatsakovas. Taip nėra lyderystės. Kaip gali vesti tautą,
jei jos nesiklausai, jei jai netarnauji? (Vatikano radijas)