Šventojo Sosto ataskaita Jungtinių Tautų Organizacijų komitete: ne vien teisingumas,
bet ir pasaulėžiūrų susidūrimas
Kaip ir buvo spėta, Šventojo Sosto ataskaita Jungtinių Tautų Organizacijos Komitete
prieš kankinimą susilaukė papildomų klausimų dėl nepilnamečių lytinio išnaudojimo
nusikaltimų ir pastabų dėl Bažnyčios moralinio mokymo.
Ataskaitos pateikėjas
arkivyskupas Silvano Tomasi, nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas JTO, jau ne pirmą
kartą bandė paaiškinti kuo skiriasi Šventojo Sosto autoritetas Vatikano miesto valstybėje
ir katalikų Bažnyčioje. Tik Vatikano miesto teritorijoje Šventasis Sostas turi tokią
juridinę kompetenciją, kuri prilygsta kitų vyriausybių kompetencijai savosiose teritorijose.
Todėl Šventasis Sostas tikslia prasme gali realizuoti Konvencijos prieš kankinimą
nuostatas tik Vatikano miesto teritorijoje ir tai jau yra padaryta. Kitų valstybių
teritorijose Šventasis Sostas išreiškia savo moralinę ir dvasinę paramą Konvencijos
prieš kankinimą nuostatoms ir kviečia katalikus jų pavieniui ar bendruomeniškai laikytis.
Katalikai – dvasininkai ar pasauliečiai – nėra „Vatikano piliečiai“ ar „darbuotojai“,
bet asmenys, kurie savanoriškai priima katalikiško tikėjimo principus. Jei jie padarytų
nusikaltimų, Šventasis Sostas gali skirti jiems dvasinio pobūdžio bausmes pagal kanonų
teisę, tačiau pareiga juos teisiškai persekioti ir teisingai nubausti priklauso toms
valstybėms, kurių piliečiai jie yra arba kurių teritorijoje gyvena. Šie patikslinimai
yra svarbūs, nes yra nemažai bandymų atsakomybę už katalikiškoje aplinkoje kurioje
nors pasaulio valstybėje padarytą nusikaltimą priskirti tiesiogiai Šventajam Sostui,
remiantis savotiškai interpretuojamomis tarptautinėmis sutartimis, šiuo atveju Konvencija
prieš kankinimą.
Kita vertus, katalikai ir katalikiškos organizacijos konkrečiai
ir realiai visame pasaulyje įgyvendina savo tikėjimo ir tuo pat metu Konvencijos prieš
kankinimą nuostatas, padėdamos žmonėms, neretai išstumtiems į visuomenės pakraščius,
be balso ir kitos pagalbos, pačiose sunkiausiose situacijose. Tai daro tūkstančiai
katalikiškų parapijų ir vyskupijų, taip pat tokios katalikiškos tarptautinės organizacijos
kaip Caritas Internationalis, Tarptautinė katalikų migracijos komisija, Tarptautinis
katalikiškas vaiko biuras, Popiežiaus Jono XXIII bendruomenės asociacija, Dove operacijos
savanoriai, Jėzuitų pagalbos tarnyba. Tūkstančiai šių organizacijų nariai dešimtyse
šalių dirba pasiaukojantį ir kilnų darbą.
Tačiau skaitant JT Komiteto prieš
kankinimą narių pasisakymus taip pat tampa aišku, kad diskusija nėra vien apie tai,
iki kur siekia ir kokio pobūdžio yra Šventojo Sosto atsakomybė. Ji taip pat pasižymi
pasaulėžiūrine ir ideologine priešprieša. 1984 metais patvirtintos Konvencijos prieš
kankinimą autorių dėmesys krypo į valstybių ir jų pareigūnų prievartą, ypač teisėsaugos
sistemose, kalėjimuose, migrantų centruose, siekiant įbauginti, „pamokyti“ ar išgauti
informaciją. Tačiau laikui bėgant Konvencijos nuostatų interpretacija platėjo, ji
pradėta taikyti situacijose, apie kurias Konvencijos autoriai vargu ar galvojo. Taip
palengva pradėta teigti, kad valstybė „kankina“ asmenis, jei draudžia abortus. Jokia
paslaptis, kad ne vienas iš dabartinių JT Komiteto prieš kankinimą ekspertų yra viešai
pasisakę už abortus. Kyla rizika, kad jų akyse Šventasis Sostas taps „kankintoju“
vien dėl savo mokymo, jog žmogus yra žmogumi nuo savo prasidėjimo momento, todėl turi
būti ginamas, kaip ir bet koks kitas asmuo. Čia galima pagrįstai klausti, ar tokiais
atvejais nėra peržengiamos ribos, kurios garantuoja įsitikinimų laisvę.
Arba,
kaip kad nori kai kurios nevyriausybinės organizacijos, pateikusios savo nuomones
JT komitetui apie kankinimą, lytinis nepilnamečių išnaudojimas katalikiškoje aplinkoje
taip pat turi būti traktuojamas kaip kankinimas Konvencijos apibrėžta prasme. Be jokios
abejonės, jei katalikiškoje mokykloje dvasininkas ar pasaulietis lytiškai priekabiauja
prie nepilnamečio, tai yra nusikalstama veikla, kurią teisėsauga turi sustabdyti ir
įvertinti. Tačiau šį nusikaltimą, įvykusį gal Amerikoje, gal Australijoje, pavadinti
Konvencijos prieš kankinimą pažeidimu, įvykdytu iš Šventojo Sosto pusės, yra dirbtina
ir ideologinė išvada. Nekalbant apie tai, kad pati problema šiandien visuomenėje dažnai
pateikiama iškraipytai – vienas lytinio išnaudojimo atvejis religinėje institucijoje
sulaukia daugiau dėmesio ir kraštutinių įvertinimų nei dešimtys ar šimtai kitų, tuo
pat metu vykstantys šeimose ar valstybinėse institucijose. Tai regint kyla klausimas
ar rūpestis aukomis yra nuoširdus, ar, priešingai, aukų istorijomis yra tik naudojamasi.
(Vatikano radijas)