Trečiasis Velykų sekmadienis

Ir štai tą pačią dieną du mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.

Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.

Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“

Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. (Lk 24,13-35)

KELIONĖ SU JĖZUMI, Mons. Adolfas Grušas

Kelias, vedantis iš Jeruzalės į Emausą, vaizduoja mūsų gyvenimus, pasakoja apie svajones, kuriomis pasitikėjome ir kurios pasirodė besančios tuščias reikalas. Tai pasakojimas apie vėliavas, nuleistas, susidūrus su pirmaisiais nusivylimais…

Du mokiniai palieka Dievo miestą dėl savojo kaimo, pasitraukia iš didžiosios istorijos, grįždami į įprastą kasdienybę. Viskas baigta, nebėra jokių vilčių, todėl verta grįžti namo. Tačiau prie jų „prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu“. Viešpats prisivijo juos. Taip atsitinka mūsų santykiuose su Dievu: Jis niekuomet nesutinka, kad pasiduotume. Dievas neleidžia mums pasitraukti, nuleidus rankas. Žvelgiant į Dievą visuomet turime vilties, visuomet yra ateitis - tai, kas nutiks vėliau.

„Mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį, tačiau…“ Mokiniai įsivaizdavo, kad Mesijas negali mirti nugalėtas, Mesijas visuomet privalėtų triumfuoti ir įveikti visus priešus. Jie nesuprato, ir todėl Jėzus pradėjo viską aiškinti nuo pat pradžios. Pasiremdamas Šventojo Rašto žodžiais Jis įrodė, kad Kristus turėjo kentėti. Išganytojas savo mokiniams leido suprasti tai, kas visuomet liko krikščionybės esme: kryžius yra ne nelaimingas atsitikimas, bet meilės pilnatvė.

Abu keliautojai klausosi ir atskleidžia sau neaprėpiamą tiesą: Dievo ranka prisilietė prie neįmanomų dalykų, ten, kur tai galėjo atrodyti absurdiška – prie paties kryžiaus. Pasislėpusi taip, kad, atrodytų, jos nė nėra, ji meilės auksu apgaubė visą žmoniją. Atrodo, kad Dievo ranka tuo galingesnė, kuo labiau yra nepastebima.

Stebuklas įvyksta jau kelionės metu. Mokiniai patys sako: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“

Perduoti tikėjimą, nereiškia: gerai išmokyti žmones katekizmo tiesų, bet uždegti klausančiųjų širdis, pasidalyti šiluma ir gyvenimo tikėjimu aistra. Todėl iš tikėjimu ir meile užsiliepsnojusių piligrimų širdžių išsprūsta vieni pačių gražiausių kada nors girdėtų žodžių: „Pasilik su mumis, Viešpatie, nes vakaras arti…“ Pasilik su mumis, Viešpatie, kai į širdį skverbiasi vakaro nuotaika, pasilik su mumis, dienai besibaigiant, pasilik su mumis iki mūsų gyvenimo pabaigos. Pasilik su mumis ir su tais, kuriuos mylime, dabar ir per amžius…

Viešpats pasiliko su jais. Mokiniai pažino Jėzų iš to paties nepaprasto veiksmo: Jis laužė duoną ir davė ją jiems. Jis, kuris niekuomet „nesulaužė palinkusios nendrės“, laužo save patį. Jis, kuris niekada nieko nereikalauja, visą save atiduoda žmonėms.

Ir kaip tik tą akimirką Jėzus pradingsta… Evangelija sako, kad „jis pranyko jiems iš akių“. Jis neišėjo kitur, tapo nematomas, tačiau vis dar tebėra su jais. Jo nemato mūsų akys, tačiau Jis ir toliau tebėra kartu. Tai, kad negalime Jo matyti kūno akimis, visiškai nepaneigia Jo buvimo. Jis ir toliau tebeina kartu su mumis mūsų gyvenimo kelionėje, Žodis, aiškinantis gyvenimą, Duona, malšinanti gyvenimo kelionės alkį…