Popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II kanonizacija: Arkivyskupas T. Kondrusevičius, Vysk. R. Norvila.

Du milijardai planetos gyventojų stebėjo popiežių Jono XXIII ir Jono Pauliaus II kanonizavimo apeigų transliaciją sekmadienį. Tą dieną kanonizacijos įvykis buvo vos ne vienintelė pasaulinio masto žinia. Ypatingai didelį dėmesį šventųjų popiežių kanonizavimui paskyrė daugelio kraštų ir kalbų televizijos programos, buvo išsamiai kalbėta apie šventųjų Jono XXIII - Angelo Roncalli ir Jono Pauliaus II - Karolio Wojtylos figūrą ir paveldą. Internetą užplūdo nesuskaičiuojamų nuotraukų ir video įrašų lavina. Kanonizacijos tema buvo itin gerai matoma socialinių tinklų platformose, kurios faktiškai tapo kanalu alternatyvių žinių, kuriomis dalijosi patys renginio dalyviai. Žiniasklaida daug dėmesio paskyrė popiežiaus Pranciškaus homilijai, buvo išryškinamos šventųjų popiežių asmenybės: drąsių vyrų, tikėjimo vyrų, mūsų amžiaus vyrų, išdrįsusių paliesti Jėzaus žaizdas ir mus mokančių dėl jų nesipiktinti, o vis labiau įsigilinti į Dievo, kuris visada viliasi, visada atleidžia, visada myli, gailestingumo slėpinį.

Pasak Minsko-Mogiliovo ganytojo, arkivyskupo Tadeušo Kondrusevičiaus, Jono Pauliaus II ir Jono XXIII kanonizacija tai ypatingas įvykis ne tik Visuotinei Bažnyčiai, bet taip pat ir Bažnyčiai Lietuvoje, Baltarusijoje, Rusijoje, buvusioje Tarybų Sąjungoje, kur religija buvo persekiojama. Kviečiame klausytis Minsko-Mogiliovo ganytojo liudijimo.

Arkivysk. T. Kondrusevičius:

Visų pirma norėčiau pasveikinti visus lietuviškos Vatikano radijo programos klausytojus: ačiū už šią galimybę.

Jono Pauliaus II ir Jono XXIII kanonizacija tai ypatingas įvykis ne tik Visuotinei Bažnyčiai, bet taip pat ir Bažnyčiai Lietuvoje, Bažnyčiai Baltarusijoje, Rusijoje, buvusioje Tarybų Sąjungoje taip pat, kur religija buvo persekiojama. Labai gerai atsimenu tuos laikus, kai buvo išrinktas Jonas Paulius II – visi sakydavo, kad „jis – vienas iš mūsų, jis tai žino, ką pasakyti, jo tai jau neapgaus“. Žmonės taip sakydavo, ir jo žodžiai: „Nebijokite, atverkite savo širdis, atverkite politines, ekonomines, socialines sistemas atverkite Kristui, Kristus žino viską. Tik Kristuje galima pažinti žmogų ir žmogus gali pažinti save patį per Kristų“. Taip ir atsitiko – tie žodžiai, kuriuos jis pasakė, išsipildė.

Vėliau, kai Varšuvoje sakė, kad „teateina Šventoji Dvasia, teatjaunina žemės veidą – šios žemės veidą“, tada mes tuos žodžius girdėjome kaip šios žemės – Lietuvos žemės, Baltarusijos žemės, kitų šalių žemės veidą – ten, kur buvo religijos priespauda. Šitas stebuklas įvyko, ir popiežius buvo vienas iš šio stebuklo autorių. Labai gerai prisimenu, kad kai dirbau Maskvoje, vienas žurnalistų paklausė Gorbačiovo: „Jūs padarėte viską, kad Tarybų sąjunga sugriūtų, kad komunizmas sugriūtų ir taip toliau?“. Jis sakė: „Ne, ne, ne – tai Jonas Paulius II“. Tai ir pasaulinis to žmogaus pripažinimas.

Toliau: jo mirtis, jo laidotuvės, kai žmonės, kurie nepaduodavo rankos vienas kitam dešimtmečiais, sėdėjo šalimais, jie sveikinosi vienas su kitu. Jis veikė jau tada.

Nenoriu net pradėti kalbėti apie jo mokymą, jo vizitą Lietuvoje, Baltijos šalyse, koks efektas tada buvo, visų pirma – dvasinis. Bet net ir po mirties jis tęsė misiją atverti žmogų Kristui, taip pat ir susitaikymo misiją. Todėl su dideliu džiaugsmu dalyvauju šiuose įvykiuose.

Kalbant apie Joną XXIII, reikia pasakyti, kad mes visi turime būti dėkingi jam kadangi jis 1959 m. pasakė žodį: „Susirinkimas!“. Bažnyčia tuo metu laikėsi gerai, tarsi kokia pilis buvo. Bet jis jau matė, kad reikia truputį pravėdinti Vatikaną, pravėdinti Bažnyčią, įgyvendinti tą programą, kurią jis apreiškė žodžiu „aggiornamento“ (iki šiol niekas negali labai gerai išversti šito žodžio). Bet reikia atnaujinti Bažnyčią pagal šios dienos reikalavimus. Tai buvo naujas startas Bažnyčioje. Nežinau, jei nebūtų buvę Vatikano II Susirinkimo, šiandien Bažnyčiai būtų labai labai sunku.
Jau būnant čia, matant, kiek daug žmonių susirinko, skaitant laikraščius, internetinę informaciją, tokia mintis man atėjo, kad šių dviejų žmonių kanonizacija: to, kuris pradėjo Vatikano II Susirinkimą, ir to, kuris įgyvendino, stengėsi kuo plačiau, kuo giliau įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo mokymą, tai yra dar vienas Susirinkimo, jo reikalingumo ir jo aktualumo taip pat nūdienos Bažnyčiai, pripažinimas.

Įspūdžiais iš kanonizacijos pasidalijo Vilkaviškio vysk. Rimantas Norvila:

Šią dieną man pirmiausiai prisimena 1993 metų popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje. Teko tikrai nemažai prisidėti prie jo rengimo Kauno arkivyskupijoje (tuo metu dar nebuvo Šiaulių vyskupijos), teko būti koordinuojančiu tą visą pasirengimą ir buvo net keturi susitikimai Kaune Santakoje, Šiauliuose prie Kryžių kalno, Dariaus ir Girėno stadione jaunimo susitikimas, Šiluvoje šeimoms. Taip įtraukė pasiruošimas tada ir tokia dvasia pagavo, man šiek tiek panaši ir šiandien, tokia šviesi, viltinga nuotaika. Šios dienos šventė tikrai ypatinga visuotinei Bažnyčiai tarp daugybės vyskupų iš įvairių šalių kartu būnant, pasisveikinant, vienas kitas kažkur sutiktas taip, kad jautėsi tokia gyva šviesi nuotaika ir kažkas tokio vyksta gražaus, gero; tuo negali nesidžiaugti. Per visą laiką kiek Apvaizda pramatė būti vyskupu teko Joną Paulių II sutikti keletą kartų įvairiomis progomis: ad limina vizitų, kelių Sinodų, tarptautinių konferencijų metu būdavo, kad Jonas Paulius II asmeniškai bent pasveikina visus dalyvavusius vyskupus, jiems ranką ištiesią. Ir šiandienėje iškilmėje kažkoks tęstinumas jautėsi to kontakto, kuris yra asmeninis, ir kartu visai Bažnyčiai kažkas ypatingo. Tiesiog džiaugiuosi ta švente; jau dabar turim šventąjį Joną Paulių II, taip pat šventąjį Joną XXIII, kuris pradėjo Vatikano II Susirinkimą, Bažnyčiai labai svarbų. Manau, kad turint tuos du užtarėjus galim tvirčiau jaustis šiandienos iššūkiuose, aktualijose. (Vatikano radijas)