Jonas XXIII: popiežiaus garbė nėra savo giminaičių praturtinimas
Sekmadienį šventuoju skelbsimas popiežius Jonas XXIII, iki išrinkimo apaštalo Petro
įpėdiniu nešiojęs Angelo Roncalli vardą, buvo kilęs iš paprastos ir neturtingos, tačiau
darbščios, dievobaimingos ir garbingos valstiečių šeimos. Šią savo kilmę jis visada
atsiminė, ja džiaugėsi ir ja didžiavosi.
Savo dvasiniame testamente, pasirašytame
dar 1954 metų birželio 29 dieną, dar jam esant Venecijos patriarchu, tačiau patvirtintame
ir tapus popiežiumi, Roncalli rašė: „gimęs vargšu, tačiau tarp garbingų ir kuklių
žmonių, ypatingai džiaugiuosi galėdamas mirti vargšu, išdalijęs pagal įvairius savo
paprasto ir kuklaus gyvenimo, tarnaujant vargšams ir mane maitinusiai Bažnyčiai, poreikius
ir aplinkybes tai, ką gaudavau į rankas, tarp kitko pakankamai ribotai, per savo kunigystės
ir vyskupavimo metus“.
Nors dėl neturto kartais negalėjęs duoti tiek, kiek
būtų norėjęs, „dėkoju Aukščiausiajam, rašo Roncalli, už neturto malonę, kuriai įsipareigojau
jaunystėje, už dvasios neturtą (...) ir realų neturtą: tai man padėjo niekada nieko
neprašyti, nei postų, nei pinigų, nei paslaugų, nieko, nei sau, nei savo giminaičiams
ar draugams“.
„Savo mielajai šeimai pagal kraują, tęsia Jonas XXIII, iš kurios,
beje, negavau jokio materialaus turto, galiu palikti tik didelį ir išskirtinį palaiminimą,
kviečiant išlaikyti tą Dievo baimę, kuri ją darė tokia brangia ir mylima, kad ir paprasta
ar kuklia, niekad neturint raudonuoti – tai yra jos tikrasis kilmingumas. Kartais
jai padėjau sunkiausiais momentais, kaip vargšas vargšams, tačiau neištraukdamas iš
garbingo ir patenkinto neturto. (...) Mano didžiausias linkėjimas yra, kad nei vieno
iš mano giminaičių ir artimųjų nepritrūktų galutinio amžinojo susitikimo džiaugsme“.
Tą pačią nuostatą aptiksime ir Jono XXIII asmeniniuose laiškuose, kurie buvo
paskelbti jau po jo mirties (1963 birželio 3). 1959 metų rugpjūčio 15 dieną laiške
šeimai Roncalli rašė: „turėti popiežių tarp kraujo giminaičių ir artimųjų nereiškia
tapti turtingais ir galingais, tačiau gyventi kaip geriems krikščionims ir katalikams.
Popiežius vadinasi Šventuoju Tėvu būtent todėl, kad visada turi mąstyti apie savęs
ir kitų, pirmiausia giminaičių pašventinimą“.
1961 gruodžio 3 dienos laiške
broliui Saverijui Jonas XXIII rašė: „popiežiaus garbė nėra jo giminaičių praturtinime,
tačiau tik pagalboje, su meile, jiems, pagal kiekvieno poreikius ir aplinkybes. Tai
yra ir bus vienas iš gražiausių ir vertingiausių popiežiaus Jono ir Roncalli šeimos
garbės titulų. Po mano mirties netrūks pagyrimo, kuris suteikė tiek garbės Pijaus
X šventumui: gimė vargšu ir mirė vargšu“. (Vatikano radijas)