Kryžiaus kelias Koliziejuje: „Kryžiuje matome žmogaus žiaurumą ir Dievo gailestingumo didybę“ (+video)

„Kryžiuje matome žmogaus žiaurumą tada, kai leidžiame, kad mums vadovautų blogis, tačiau matome ir Dievo gailestingumo didybę, kuris elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį, bet remdamasis savo gailestingumu“. Taip į maldininkus kreipėsi Šventasis Tėvas, vadovavęs Kryžiaus kelio stočių apmąstymams Romos centre prie Koliziejaus, pasakydamas improvizuotą baigiamąją kalbą.

Didžiojo Penktadienio vakarą daugiau nei 40 000 tikinčiųjų, susibūrusių aplink šalia antikinio amfiteatro pastatytą paprastą medinį kryžių, meldėsi už imigrantus, bedarbius, ligonius, senolius, kalinius.

„Ant Kristaus kryžiaus Dievas perkėlė visų mūsų nuodėmių svorį, neteisybes, kurias kiekvienas Kainas įvykdė prieš savo brolį, visą Judo ir Petro išdavystės kartėlį, tironų niekšybes, netikrų draugų aroganciją. Kryžius sunkus kaip apleistų žmonių naktis, kaip mums brangių asmenų mirtis, sunkus, nes neša visas blogio bjaurastis“, sakė popiežius.

Tačiau kryžius yra ir šlovės ženklas, iškylantis kaip aušra po ilgos nakties, nes simbolizuoja Dievo meilę, kuri didesnė už mūsų išdavystes. Kryžiuje matome žmogaus žiaurumą, kai leidžiame, kad mums vadovautų blogis, tačiau matome ir Dievo gailestingumo didybę, kuris elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį, bet remdamasis savo gailestingumu. Kristaus Kryžiaus akivaizdoje galime beveik apčiuopiamai pajusti, kaip esame amžinai mylimi; jaučiamės esą „vaikai“, o ne daiktai ar objektai.


O mano Dieve, - apibendrino popiežius savo trumpą meditaciją, - vesk mus nuo Kryžiaus į Prisikėlimą, mokydamas, kad nugalės ne blogis, o meilė, gailestingumas, ir atleidimas. Padėk iš naujo sušukti: „Vakar aš buvau nukryžiuotas su Kristumi, šiandien su Juo esu pašlovintas. Vakar su Juo miriau, šiandien gyvenu su Juo. Vakar buvau su Juo palaidotas, šiandien su Juo prisikėliau“. Ir visi prisiminkime ligonius, visus, kurie apleisti po kryžiaus našta, kad šiuose išbandymuose atrastų vilties, prisikėlimo ir Dievo meilės stiprybę“, - sakė popiežius.

Didžiojo Penktadienio kryžius iškilo iš griuvėsių žymėdamas 14 paskutinės Kristaus kelionės žemėje stočių, kurioms meditacijas parengė italų arkivyskupas Giancarlo Maria Bregantini.

Arkiv. G. Bregantini: žmonės niekad nekenčia veltui

Kryžiaus kelio mąstymai šiemet parengti tradicinėms keturiolikai stočių. Kodėl, paaiškino apmąstymų autorius pokalbyje Vatikano radijui.

Tai tradicinių Kryžiaus kelio stočių jėga, kad nėra penkioliktosios stoties. Nes jose visose visuomet turi ryškėti Kristaus prisikėlimo jėga, visose keturiolikoje stočių! Visas Kryžiaus kelias yra persunktas tokio sudvejinimo: kančia ir viltis, ašaros ir kas jas nušluosto, sukrėtimo išgyvenimas ir padrąsinimas. Visas Kryžiaus kelias persunktas prisikėlimo dvasios! Visose stotyse minimi pavyzdžiai liudija apie nūdienos žmonių patiriamus sunkumus. Tačiau kokia šių sunkumų sūkuryje viltis? Viltis pagrįsta tuo, kad pačiam Jėzui rūpi prisiimti tą naštą ir jis jos neatsisako, nepalieka be atsakymo; prisiimdamas Kryžių, perima naštos sunkumus ir parodo kelią, o tas kelias kviečia problemų nevengti, o jas spręsti, gyventi ne taip, kad jos užgniaužtų, tačiau atsakingai ir tam tikru būdu: užgriuvusios naštos svori pakelti kartu. Pav., sakė arkivyskupas Bregantini, dažnai kviečiu plėsti darbo rinkoje „solidarumo sutartis“ sunkumus patiriančiose įmonėse, kad sunkmetyje visi galėtų rasti išeitį. Tokių pavyzdžių yra daugiau, pažymėjo arkiv. Bregantini.

Pagrindinė Kryžiaus kelio apmąstymų mintis ta, sakė jų autorius, kad žmonės niekad veltui nekenčia. Tai Kristaus veidas, kuris apšviečia, tai žmogus, kuris įkūnija Jo veidą. Todėl apmąstymai pavadinti: „Kristaus veidas, žmogaus veidas“. Štai kodėl gražu sakyti: kenčiu su savo Viešpačiu. Kentėjimai yra jo bučinys. Sąjunga, kurią sukuriu su Juo skatina būti Jo sąjungininku.“

Nemažiau ryški stotyse mintis paimta iš popiežiaus Pranciškaus paraginimo: „Evangelii gaudium“: Kito kentėjimai yra mano kančios išganymas. Nematau prasmės žiūrėti vien savęs, rūpintis savosiomis žaizdomis, tačiau atrandu viltį pamatęs, kad kitas kenčia. (Vatikano radijas)