Popiežiaus bendroji audiencija: Bučiuokime kryžių ir sakykime: „Ačiū, Viešpatie“ (+video)

Didžiojo trečiadienio rytą šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus kalbėjo apie šiomis dienomis Bažnyčios švenčiamus slėpinius. Maldininkams sakytą kalbą jis pradėjo primindamas, kad šį trečiadienį liturgija kalba apie labai liūdną dalyką – Judo išdavystę. Jis nueina pas šventyklos vyresniuosius ir klausia: Kiek man duosite, jei jį jums išduosiu? Šią akimirką prasideda Jėzaus kančios kelias. Šia išdavyste prasideda Jėzaus pažeminimas. Jėzaus gyvybė verta tik 30 sidabrinių...

Tačiau Jėzus kančios kelią pasirinko visiškai laisva valia. „Aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti“ (Jn 10,17-18). Žiūrėdami į kenčiantį Jėzų, jame mes matome visos žmonijos kančias ir dieviškąjį atsakymą į blogio, skausmo ir mirties slėpinį. Kiek kartų išgąsdinti blogio ir kentėdami, o ypač matydami kenčiančius vaikus, mes klausėme: „Kodėl Dievas tai leidžia?“. Tai blogio slėpinys.

Mes norėtume, - kalbėjo Pranciškus - kad Visagalis Dievas nugalėtų neteisingumą, blogį, nuodėmę ir kančią, norėtume matyti jo triumfą. Tačiau Dievo pergalė yra nuolanki, žmonių akimis žiūrint ji labiau panaši į pralaimėjimą. Nukryžiuotas Dievo Sūnus nepanašus į nugalėtoją: jis kenčia, iš jo tyčiojamasi ir galiausiai jis miršta. Jėzus paima ant savo pečių visą blogį, kad jį nugalėtų. Jėzaus kančia tai ne neplanuota nelaiminga baigtis. Apie ja buvo parašyta.

Ir štai, kai viskas atrodo prarasta, kai nužudžius piemenį visa kaimenė išblaškyta (plg. Mt 26,31), Dievas galingai įsiterpia ir prikelia iš numirusių. Jėzaus prisikėlimas tai ne šiaip laiminga pasakos pabaiga, bet galingas Dievo darbas, nuveiktas ten, kur buvo sužlugusios visos žmonių viltys. Viskas atrodė prarasta. Ir kaip tik tą tamsiausią mirties nakties valandą ėmė aušti prisikėlimo rytas.

Jėzus ir mums kviečia eiti kartu su juo, ypač tomis gyvenimo akimirkomis kai slegia dideli sunkumai ir nematome jokios išeities, kai skendime tirštose ūkanose, kai jaučiamės pažeminti ir bejėgiai nusidėjėliai. Kaip tik tuo metu turime labiausiai pasitikėti Dievu. Neturime slėpti savo pralaimėjimo, bet tikėti, kad Dievas prikels. Broliai ir seserys, - sakė Popiežius, - šią savaitę bučiuokime Kryžių ir sakykime: „Ačiū, Jėzau; ačiū, Viešpatie“. (Vatikano radijas)