Popiežiaus Pranciškaus homilija: „ne“ krikščionybei be entuziazmo
Antradienio Mišių metu skaitytoje Evangelijos ištraukoje kalbama apie paralitiko pagydymą.
Jėzus pagydė žmogų daug metų negalėjusį vaikščioti. Pagydytasis džiaugiasi, bet iš
šalies šią sceną stebėję pamaldūs žydai pasipiktino, mat Jėzus stebuklą padarė šabo
dieną.
Pasak popiežiaus Pranciškaus ši scena primena tą daugybę krikščionių,
daugybę katalikų, kurie neturi entuziazmo, yra apkartę. „Toks yra gyvenimas“, sako
jie. „Ar esu Bažnyčios narys? Taip, aš sekmadieniais einu į Mišias, bet manau, kad
nereikia per daug įsivelti. Aš tikiu ir rūpinuosi savo išganymu, bet nejaučiu poreikio
rūpintis kitais“. Kiekvienas savo namuose. Visi ramūs dėl savęs.
Šitie žmonės
teisinasi: „Tik pabandai ką nors nuveikti ir tuoj visi tave kritikuoja, tad verčiau
viskas tebūnie kaip buvę, geriau nerizikuoti...“ Tai tingumo, krikščionių dvasinio
išsikvėpimo nuodėmė, - sakė popiežius Pranciškus. Tai laikysena, kaustanti apaštališkąjį
uolumą, paverčianti krikščionis nejudriais, ramiais, bet ne gerąją šio žodžio prasme.
Jie nemato reikalo išeiti iš savęs ir skelbti Evangeliją. Tai sustingę, užmigdyti
žmonės. Tai krikščionys veidmainiai, panašūs į tuos, apie kuriuos kalba šios dienos
Evangelija. Jiems rūpi tik formalumai. Šabas? Bet juk šabo dieną draudžiama daryti
stebuklus; Dievo malonė negali veikti šabo dieną. Jie užtrenkia duris Dievo malonei!
Nemažai
tokių turime Bažnyčioje. Deja, daugių tokių yra! Ir tai yra kita rimta nuodėmė. Pirmieji,
nusidedantys tingumu, neturi apaštališko uolumo, jie sustojo ir užsidarė savyje, savo
liūdnume, savo priekaištuose, o šitie nesugeba būti skelbėjai, nes jie užtrenkė duris
išganymui.
Jėzus mato žmonių laikyseną, mato šias dvi didžiąsias nuodėmes,
bet jam labiau už viską rūpi kenčiantis sužeistas žmogus, ir nekreipdamas dėmesio
į tai ką sako aplinkiniai, Jėzus klausia sužeistąjį: „Ar nori pasveikti?“ ir suteikia
jam malonę. (Vatikano radijas)